Vilniaus atgavimo metinės – kas, kaip ir svarbiausia –˜ ką švenčia?˜

Spalio 28 – osios vakarą Pamėnkalnyje (jokiame ne Tauro kalne – tokio Vilniuje apskritai nėra, tai – tik neteisingas vertimas iš lenkiško „Góra Buffalowa“) susirinkę tautininkai paminėjo Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių 74 – ąsias metines (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-atgavimo-sventeje-j-pankos-spjuvis-l-linkeviciui.d?id=63155002 ). Paminėjo taip, kaip ir priklauso tautininkams, kurių patriotizmo samprata neatsiejama nuo neapykantos kitataučiams (ypač lenkams) skleidimo.

Iš vieno pagrindinių tautininkų „ideologų“ - Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vado (oho!) Juliaus Pankos kalbos susirinkusieji turėjo progos sužinoti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, apie tai, kad 1920 – 1939 metai buvo „juodžiausi Lietuvos ir Vilniaus miesto istorijos puslapiai“ (tik tuometiniai vilniečiai apie tai kažkodėl taip nemanė – kur kas didesnį įspūdį jiems paliko tai, kad Antrojo Pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais buvo sugriauta apie 40 procentų miesto pastatų ir maždaug 70 – čia procentų pasikeitė jo gyventojų tautinė sudėtis) ir „košmariški Lietuvai metai“ (pavydėkite lenkiškos niekšybės, apgailėtini naciai ir sovietai!), taip pat apie tai, kad „jei mūsų kariuomenė 1939 spalio 28 dieną nebūtų įžygiavusi į šį miestą, dabar mes galėtume į jį važiuoti tik su turistiniais autobusais“.

Po tokio istorijos žinių demonstravimo J.Panka sugrįžo į dabartį ir pasiūlė smogti daliai Lietuvos piliečių – Vilnijos vietiniams gyventojams, atimant iš jų galimybę mokytis gimtąja lenkų kalba. Kad būtų dar „tautiškiau“ (ar „tautininkiškiau“?), ne toks jau jaunas jaunųjų nacionalistų vadas pareiškė, kad ir dabartinės Lenkijos užsienio reikalų ministrui reikia uždrausti „įvažiuoti“ į Lietuvą, o kalbėdamas apie jo lietuviškąjį kolegą, J.Panka informavo bendraminčius, kad šis nelaikąs šlapimo (taip buvo įvertintos ministro L.Linkevičiaus diplomatinės pastangos atkurti bičiuliškus santykius su viena pagrindinių Lietuvos strateginių partnerių).

Tokiu būdu galima teigti, kad į antrą straipsnio pavadinime iškeltą klausimą atsakė patys renginio dalyviai. Komentuodamas galiu paminėti nebent tai, kas ir taip yra aišku – lietuvių tautos vardu kalbėti pasišovę radikalai ir marginalai eilinį kartą išnaudojo istorinės datos paminėjimą tautinės nesantaikos kurstymui mūsų šalyje, ypač etniškai margame Vilniaus krašte (taigi vidaus padėties valstybėje destabilizavimui), ir santykių su valstybe – sąjungininke bloginimui (taigi Lietuvos tarptautinių pozicijų silpninimui ir jos diskreditavimui).

Dabar pažiūrėkime – o kas gi „šventė“? Lietuvos istorikai nustatė, kad tautininkai pradėjo bendradarbiauti su Sovietų Rusijos emisarais dar 1920 metais, ir būtent su jais jie vėliau rengė, o 1926 metais ir įvykdė sunkų valstybės nusikaltimą – karinį perversmą, kurio metu buvo nuversta teisėta, Lietuvos piliečių išrinkta šalies valdžia. Perversmas sustabdė pilietinės visuomenės tapsmą Lietuvoje, kas savo ruožtu parengė dirvą 1940 metų nacionalinei katastrofai. Atėjus lemiamo apsisprendimo valandai, uzurpatoriai net nebandė organizuoti pasipriešinimą okupantams (t.y. savo sėbrams) ir metė Tėvynę likimo valiai; nesugebėta sukurti net Vyriausybės tremtyje.

O iki tol, siekdami užsitikrinti didesnės visuomenės dalies palaikymą, tautininkai kurstė Lietuvoje šovinistinę isteriją, nors iš tikrųjų šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ buvo skirtas daugiau vidaus naudojimui. Tautininkų politikieriai dar iš 1918 – 1920 metų gerai žinojo apie tikrąją Vilnijos etnodemografinę situaciją, todėl neapkentė ir bijojo to Vilniaus. Ne veltui „tautos vadas“ A.Smetona taip ir neprisiruošė apsilankyti istorinėje sostinėje po jos sugrįžimo Lietuvai 1939 – 1940 m.

Taigi galima teigti, kad tautininkai suvaidino pražūtingą vaidmenį Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje, ir kad yra pakankamas pagrindas uždrausti šios partijos veiklą. Bet gal dabartinė Tautininkų sąjunga nutraukė ydingą santykį su savo nusikalstama praeitimi ir tapo atvira civilizuoto pasaulio vertybėms? Kaip matome – ne, nieko panašaus.

Tarsi tyčiojantis iš vis dar gležnos lietuviškosios demokratijos, Tautininkų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas buvo surengtas antivalstybinio perversmo 85 – ųjų metinių diena, o jos vadukai (jokie ne „vadai“) ir dabar nepraleidžia progos sužadinti mūsų plebso juodžiausius zoologinius instinktus. Ksenofobinė (daugiausia antilenkiška ir antižydiška – pavyzdžių daugiau negu pakanka) retorika tokiais atvejais „švelniai“ pereina į retoriką antikrikščionišką, antivakarietišką ir apskritai antidemokratinę, kas nežada Lietuvai nieko gero. Tiesą kalbant, net keista, kad šiuo reikalu Lietuvoje niekaip nesusirūpina tie, kas stovi įstatymo ir žmogaus teisių sargyboje.

Na, o dabar lieka paskutinis klausimas – kas gi buvo švenčiama Pamėnkalnyje?

Skirtingai, negu teigia J.Panka, Lietuvos kariuomenės „įžygiavimas“ nebuvo kažkoks karo žygis, pakeitęs regiono geopolitinę situaciją. Tuo metu Sovietija jau buvo suderėjusi su naciais dėl Baltijos valstybių likvidavimo, iki kurio buvo likę vos keli mėnesiai. Tokiomis sąlygomis Maskvai nebuvo ypatingo skirtumo – ar Vilnius priklausys būsimai Lietuvos, ar Gudijos, ar kokiai nors Karakalpakijos SSR. Svarbiausia buvo kas kita – kuo veiksmingiau panaudoti šitą „Trojos arklį“, siekiant dar kartą suaktyvinti kažkada caro „ochrankos“ dirbtinai sukeltą lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykantą, ir kuo stipriau demoralizuoti ir dezorientuoti Lietuvos žmones prieš artėjančią apokalipsę.

Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į rusų jau apiplėštą ir ganėtinai priešiškai nusiteikusį kraštą reiškė tik vieną – pasaulio viešosios nuomonės akyse Lietuva tapo dar viena (kartu su hitlerine Vokietija ir stalinine Rusija) agresijos prieš kraujuojančią Lenkiją dalyve. Kitaip sakant, tuometiniame tarptautiniame kontekste šio krašto perėmimas iš agresoriaus letenų ne sustiprino, bet susilpnino Lietuvos argumentus dėl Vilniaus – panašiai kaip ir Bulgarijos argumentus dėl Makedonijos arba Vengrijos – dėl Užkarpatės (ką karui baigiantis teko apleisti). Teks pabūti ciniku, bet gal ir gerai, kad tautininkų neveiklumo dėka mums nepavyko atkurti nepriklausomybės iškart po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, nes tikrai liktume tuomet be Vilniaus, ir važiuotume dabar (anot J.Pankos) į jį vien tik kaip turistai (kadangi visas likęs pasaulis pažinojo tada Vilnių tik kaip Wilno). Ar naudinga mums tai akcentuoti? Ir kieno naudą tautininkai gaudo?

Dabar turime tai, ką turime – ir Vilnių, ir Klaipėdą (ačiū už tai Dievui ir likimui, bet tikrai ne tautininkams), tai gal vieną kartą baikime kurti problemas patys sau? Ir gal dar ne visi trokštame susikurti Lietuvoje „savąjį“ Karabachą, kaip kad Pamėnkalnyje prieš kelias dienas rėkavę vaikinukai?

Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 metų spalio 28 dieną nėra data, kuria galėtume ir turėtume didžiuotis – galime džiaugtis tik pačiu Vilniaus ir jo apylinkių sugrįžimo Lietuvai faktu. Kariuomenė yra skirta ne paradams (nes būtent taip vertėtų įvardinti priesaiką Tėvynei vėliau sulaužiusio generolo Vinco Vitkausko vadovaujamos rinktinės „pasivaikščiojimą“), o šalies ir jos piliečių gynimui – ko Lietuvos žmonės taip ir nesulaukė iš kariuomenės, jos vadų ir nurodymus jiems turėjusio duoti supuvusio tautininkų režimo 1940 metais.