„Atsimenu laiką, kai skambinau dėl darbo, susisiekiau su vadovais ir atvykau į darbo pokalbį. Jie labai nustebo, klausė: „Ar mes tikrai su jumis kalbėjomės?“
Tai būdavo tokia nuostaba iš jų, galvodavo, negi aš tikrai tokį darbą dirbsiu“, – darbo pradžios laiką su šypsena prisiminė Gintarė.
Pirmyn judėti skatino šeima
Savo šeimoje už vilkiko vairo Gintarė sėdosi antroji. Pirmasis, pasirinkęs šią karjerą, buvo jos brolis, kuris paskatino seserį griebtis profesijos.
„Tuo metu už šį darbą buvo labai geri atlyginimai, kurie seka ir dabar. O ir buvo išėjęs įstatymas, kad nebegalima sulaukus 65-erių ir daugiau metų vairuoti vilkiko dėl amžiaus. Taip mano brolis ir pradėjo dirbti.
Tada pagalvojau, kad gal ir aš norėčiau tokio darbo. O vairuoti man visą laiką patiko, tai niekada nebijojau automobilių. Atsimenu, kad pati mašiną pradėjau vairuoti anksti, dar kaime, po kiemą. Taip ir pradėjau dirbti vairuotoja“, – apie pradžią pasakojo moteris.
Tuo metu Gintarė sulaukė didelio palaikymo iš šeimos. Ji pabrėžė, kad dažnai įsivaizduojamas vilkiko vairuotojo darbas iš tiesų nėra toks purvinas ar vyriškas, kaip kitiems gali atrodyti.
„Šeima labai mane palaikė. Visi sakė, kad geras darbas. Aišku, čia kaip pažiūrėsi į tą darbą. Jis gal atrodo vyriškas, purvinas, bet iš tiesų tai pas mus, Anglijoje, viskas yra kitaip – vilkikai prižiūrėti, tvarkingi, jiems nieko nereikia daryti.
Nei tu išsitepi tepalais, nei kuo. Kai tuo tarpu matau Lietuvos vilkikų vairuotojus, kurių rankos visos tepaluotos, kurie kone patys keičiasi padangas.
Tai pas mus tokių dalykų nėra. Dabar, kiek žinau, Lietuva yra labiau pažengusi, vairuotojams mažiau reikia įvairių pašalinių darbų daryti. Na, bet vis tiek reikia daugiau dirbti, daugiau jėgos įdėti negu čia“, – atskleidė Gintarė.
Aplinkiniai negalėjo atsistebėti
Nusprendusi dirbti vilkiko vairuotojos darbą Gintarė neslėpė, kad nustebimo iš aplinkos tikrai sulaukdavo. Daugelis nesuprasdavo, ką žavi blondinė veikia tokioje darbo srityje.
„Dažniausiai sulaukdavau nuostabos iš aplinkos, nes kai pradėjau dirbti, tai labai mažai moterų buvo šioje profesijoje. O jeigu jų moterų buvo, tai vos viena kita.
Ir tai tos moterys buvo vyriško sudėjimo, vyriško kirpimo, trumpų plaukų, pačios tokios apvalesnės, vyriškesnės. Jos tikrai nebuvo tokios liesos, ilgų plaukų, ilgų nagų. Jos buvo kitokios“, – tikino Gintarė.
Ji papasakojo ir kokia buvo pirmoji darbdavių reakcija jai atvykus į darbo pokalbį. Visų veidus puošė nuostaba.
„Atsimenu laiką, kai skambinau dėl darbo, susisiekiau su vadovais ir atvykau į darbo pokalbį. Jie labai nustebo, klausė: „Ar mes tikrai su jumis kalbėjomės?“
Tai būdavo tokia nuostaba iš jų, galvodavo, negi aš tikrai tokį darbą dirbsiu“, – su šypsena darbo pradžią prisiminė pašnekovė.
Sulaukdavo gerbėjų dėmesio
Iš tiesų, dėl už vilkiko vairo sėdinčios Gintarės nustebdavo ne tik darbdaviai. Kolegos taip pat greitai pastebėjo naująją darbuotoją ir netgi ėmė rodyti jai šiltus jausmus.
„Parkavimosi aikštelėse pastebėdavau žvilgsnius, nukreiptus į save, kai išlipdavau iš vilkiko. Visą laiką nužiūrėdavo, žvilgsniais nulydėdavo, numerio prašydavo. Būdavo, kad ir pasižiūrėję, kokioje kompanijoje dirbu, į ofisą skambindavo kontaktų prašyti arba savo numerį užkišdavo.
Dar būdavo, kad lenkdavo mane. Tada vairuotojas atsisukdavo ir matydavo, kad mergina už vairo. Tai jis pristabdydavo, leisdavo man jį aplenkti. Tada vėl priartėdavo, bandydavo apsilenkti, vėl žiūrėdavo. Na va tokių būdavo, tikrai imdavo juokas“, – romantiškus epizodus prisiminė moteris.
„O ir šiaip sulaukdavau visur labai daug pagalbos. Kai ateidavau į darbą, tai kiti net bėgdavo man priekabos prikabinti, padėti man. Man net nereikėdavo nieko daryti, bendradarbiai už mane padarydavo. Tikrai ačiū jiems už tuos gerus darbus.
Arba, pavyzdžiui, nuvažiuodavau į vietą ir reikėdavo man atsidaryti tą tentą, užuolaidas. Tai labai lengvas tas darbas būdavo, fizinės jėgos nereikėdavo, o padėdavo. Net ir dokumentus prie langelio pribėgdavo ir paimdavo, kad net iš mašinos nereiktų išlipti.
O kai pasakiau, kad turiu vaiką ir man reikia jį nusivesti ir parsivesti, tai man duodavo laiką būtent atitinkamomis valandomis dirbti. Aš dirbdavau 5-6, kai kiti dirbdavo 12 valandų. Jie gaudavo 150 svarų per dieną, aš irgi gaudavau tokią algą per dieną.
Tad moteriai dirbti šį darbą, ypač tokioje šalyje, kaip Anglija, yra labai gerai, nes tu gauni beprotiškai daug pagalbos“, – džiūgavo Gintarė.
Džiaugėsi dosniu atlyginimu
Šiuo metu Gintarė jau porą metų dirba grožio srityje. Tačiau ji tikina, kad vairuotojos darbo pasiilgsta, o ir atlyginimas buvo toks, dėl kurio norėdavosi dirbti.
„Galėčiau pasakyti, kad ko labai pasiilgstu, tai pabuvimo su savimi, pagalvojimo. Tu turi tiek daug laiko apmąstymams, nes, pavyzdžiui, dabar, kai aš gyvenu, tai tiesiog bėgu rutinoje, neturiu laiko niekam, jokiam poilsiui. Viską darau minutė į minutę, turiu mažą vaiką ir žiauriai pasiilgstu buvimo su savimi ir pabendravimo.
Pamenu, kai tik pradėdavau dirbti, tai pradėdavau kalbėti telefonu ir baigdavau po darbo. Žinoma, jei atsibosdavo šnekėti, tai patylėdavau kurį laiką.
Aš dažnai su broliu, su kolegomis kalbėdavau apie šeimas, gyvenimą. Tai būdavo, kad pasiimdavau telefoną kažkam paskambinti ir žiūrėdavau, kad kitas žmogus dar su manimi kalba. Ta tyla pusę valandos trukdavo, bet ji netrukdydavo“, – pasakojo ji.
„O ir atlyginimas man tikrai tiko. Visą laiką keisdavau darbo vietas, jei žinodavau, kad kažkur moka geriau ar geresnės darbo sąlygos. Niekada vienoje vietoje neužsistovėdavau, nes tam aš ir ėjau dirbti, kad uždirbčiau ir turėčiau.
Buvo laikas, kai turėjau tokį darbą, kur aš per savaitę uždirbdavau po 1200 svarų „į rankas“. Tai tas darbas buvo labai geras, ten reikėdavo vežioti alkoholį. Bet kadangi tuo laiku pradėjau skirtis su pirmu vyru, nebeturėjau, kaip palikti vaiko, nes vyras man jau nebepadėdavo. Tai gavau pakeisti tą darbą.
Bet tai buvo vienas iš geriausių mano darbų. Jie gerus viršvalandžius mokėdavo. Gaudavau apie 5000 svarų per mėnesį“, – apie atlyginimo dydį pasakojo Gintarė.
„Tačiau esu labai didelė darboholikė, jei dirbu, tai dirbu. Tai sakydavau, kad savaitgalį nedirbsiu, paskambindavo man šeštadienį ir vis tiek nueidavau į darbą. Faktiškai, visi šeštadieniai buvo išdirbti.
Buvo momentas, kai darbo dienas ir išeigines skaičiuodavau pinigais. Buvau priėjusi ribą, kai visas dienas įvertindavau pinigais. Pavyzdžiui, aha, turiu išvažiuoti atostogų, bet man jau niekas už tą dieną nesumokės.
Kadangi dirbau ne su kontraktu, o su įmone, tai nedirbant savaitę prarasdavau 1000 eurų. Tai pinigai tikrai kaip reikiant sukosi galvelėje, bet pradėjau su savimi dirbti ir supratau, kad man reikia atostogų, reikia išvažiuoti ir ne viskas apie pinigus“, – šyptelėjo ji.
Gyvenime pritrūko moteriškumo
Nors darbo privalumus Gintarė būtų galėjusi vardinti ir vardinti, tačiau šiuo metu vilkiko darbuotojos darbo nedirba. Paklausta, kodėl, Gintarė atsako: „Norėjau moteriško gyvenimo“.
„Kodėl aš nebedirbau? Atsibodo nuolat su treningais vaikščioti. Norėjau moteriško gyvenimo, kaip aš sakau, kiekvieną dieną eiti pasidažius į darbą, užsidėti batelius. Kai dirbi 5-6 dienas per savaitę, tai tu neturi laiko bateliams, makiažui, nes tu eini į darbą su tuo, kas tau patogu: sportbačiais, treningais.
Aš sakau, kad savo duoklę ten jau atidaviau. Pasidariau, ką norėjau, kiek norėjau. O dabar dirbu kitoje srityje, tačiau savo vairuotojos rolę perleidau jaunesnei sesei, kuri dabar dirba vilkiko vairuotoja. Kaip aš sakau, „perėmė mane“, – apie pabaigą darbe kalbėjo Gintarė.
„Po to darbo pasukau į grožio sritį, su kuria vis susidurdavau visą gyvenimą. Kažkada dirbau su nagų priauginimu, bet atsisakiau dėl dulkių kiekio, nes prieš 10 metų tikrai ne tokie geri dulkių sutraukėjai būdavo. Po to vis pagalvodavau apie ilgalaikio makiažo darymą, bet vis kažko pritrūkdavo.
Vieną dieną aš išėjau iš vilkiko vairuotojos darbo ir daviau sau laiko pasikloti pamatus grožio sričiai. Pasakiau sau, kad dabar jau laikas. Žinojau, kad jeigu toliau dirbsiu, tai nesusikoncentruosiu kitur. O į darbą su vilkiku visada galima grįžti“, – apie karjeros posūkį papasakojo ir užbaigė pokalbį Gintarė.
- O gi niekuo! Taip pat turi seimininka, miza ant rato ir miega lauke budoj..
