Ta proga pristatome ištrauką iš žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Kruvinasis mafijos maršrutas“ skyriaus „Mafijos griuvėsiai“.
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kaune veikė ne vienas restoranas, naktinis baras ar diskoteka, kurie garsėjo nepavydėtina šlove. Anų laikų banditų gaujų bene lankomiausi pramogoms ir susitikimams skirti objektai buvo „Vilija“, „Pasimatymas“, „Žalias kalnas“, „Trys mergelės“, „Kregždutė“, „Apuokas“ ar „Kaukas“.
Šiandien minėti restoranai stovi apleisti arba yra paversti parduotuvėmis, kai kurie – ir prastai lankomomis užeigomis. Matyt, vis dar yra dalis žmonių, kurie nenori prisiminti anuomet tamsios šių restoranų praeities.
Kaune, „slabadinių“ (taip nusikaltėlių sluoksniuose vadinamas nuo seno kriminalinėmis istorijomis garsėjantis Kauno Vilijampolės rajonas) žemėje, tarp kelių daugiabučių įsiterpęs kraupiai atrodantis kadaise tarp „bachūrais“ save vadinančių kauniečių „Vileika“ arba „Villula“ vadintas restoranas seniai stovi tuščias.
Anuomet tai buvo viena pirmųjų ir bene garsiausių naujųjų lietuvių ir juos „stogavusių“ (pridengusių bei fizinę apsaugą nuo kitų banditų garantavusių) mafijos veikėjų puotavimo vietų. Pastaraisiais metais dažnų benamių vagysčių taikiniu tapęs pastatas nutolęs vos kelis kilometrus nuo J. Naujalio gatvės – Daktarų ir Ganusauskų klano tėvonijos.
Restorane saugojo slaptus užrašus
Rengiant medžiagą knygai teko dairytis „Vilijos“ teritorijoje ir pamatyti tai, kas liko iš klestėjusio pramogų komplekso, bylojančio visą anuomet viešpatavusio Kauno kriminalinio pasaulio istoriją.
Šio restorano ryškiai apšviestoje scenoje pasirodymus rengė ne tik anuomet garsiausios estrados garsenybės iš visos Lietuvos bei užsienio, bet ir vyko pirmieji anksčiau kultiniu laikyto Arūno Valinsko vedamo televizijos žaidimo „Taip. Ne“ filmavimai.
„Absoliutaus chaoso laikais „Vilijoje“ vakarais susirinkdavo visi Kauno „bachūrai“. Jame jauni vyrai išdidžiai ir demonstratyviai vaikščiodavo apsiginklavę nelegaliais pistoletais, kai kas vilkėdavo neperšaunamosiomis liemenėmis. Šios amunicijos jie neslėpdavo net gerokai padauginę „šnapso“. Pamenu, kartą vyko Naujųjų metų šventė. Atrodo, tai buvo 1995-ųjų sutikimas. Laikrodžiui išmušus 12 valandą, virš restorano dangų nušvietė ne tik spalvoti fejerverkai, bet ir pliūptelėjo galingų šūvių salvės iš įvairiausių ginklų, kuriuos tą vakarą turėjo atsinešę vakarėlio svečiai. Kai kas, regis, šaudė net iš automatų „Kalašnikov“. Dažniausiai visus pernelyg įsiaudrinusius vyrus apramindavo tik staiga į restoraną įsiveržę „Aro“ pareigūnai, kurie nepaisė nei rango, nei pavardžių – visus be išimties suguldydavo veidu ant žemės arba stalų“, – taip apie anuomet klestėjusio „Vilijos“ restorano įsimintiniausius metus pasakojo vienas anksčiau mafijos gaujoms priklausęs kaunietis.
Panašiai kalbėjo ir kiti daug žinoti galintys tuo metu buvę įtakingi šešėlinio pasaulio asmenys.
Pagal vis dar teisme nagrinėjamą vilijampoliečių bylos medžiagą, kurioje surinkti buvusių Henos ir dabar prieš jį liudijančių parankinių parodymai, rašoma: „H. Daktaras buvo taip suorganizavęs savo veiklą, kad į „Viliją“ nuolat plaukdavo įvairiausia informacija, kuri padėdavo jam kontroliuoti Kaune vykstančius procesus. „Vilijoje“ nuolat lankėsi banditai, verslininkai, šiaip kreipdavosi žmonės, kuriems kildavo problemų dėl nusikaltėlių, aferistų, apgaulių ir kita.
Kaip sakydavo H. Daktaras, jie visi nešė naudą, nes už paslaugas mokėdavo. Verslininkai mokėdavo duoklę už apsaugą, kiti – už problemų sprendimą. Kadangi tuo metu buvo labai paplitusios vagystės, plėšimai, žmonės, bandydami atgauti prarastą turtą, taip pat kreipdavosi į Daktarus. Tam „Vilijoje“ buvo laikomas sąsiuvinis, kuriame buvo žymimi duomenys apie pagrobtus ir ieškomus automobilius. Sąsiuvinis buvo laikomas komplekso „Vilija“ vienoje patalpų įrengtoje supirktuvėje. Taigi esant reikalui vagys ar mašinos ieškantys asmenys galėjo pasivartyti užrašus ir rasti reikiamą informaciją apie pagrobtą automobilį. Už tai Daktarų šeimai į „obščiaką“, bendrą kasą, būdavo mokamas tam tikras procentas nuo išpirkos sumos.“
Štai kaip Daktarų veikėjų anuomet kontroliuojamą bendrą kasą apibūdino buvęs legendinis Kauno mašinvagis Raimundas Petraitis, pravarde Mondė: „Į ją kaskart būdavo mokama 10 proc. nuo nusikalstamu būdu gauto pelno. Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius), kuris laikė gaujos bendrą kasą, pagal gaujos vadovų susitarimą ir nerašytus įstatymus galėjo kiekvieną mėnesį nieko neklausdamas imti pinigus iš jos ir siųsti įkalinimo įstaigose esantiems ir paramos vertiems vaikinams. Taip pat suteikti lėšų iš „zonos“ išėjusiam ir į Daktarus besikreipiančiam asmeniui gyvenimo laisvėje pradžiai užtikrinti.“
Anot Mondės, tai buvo daroma ideologiniais sumetimais, siekiant parodyti, jog gauja savo žmonių nepamiršta, bei užtikrinti, kad išėję į laisvę jie dalyvautų Daktarų grupuotės veikloje, jaustųsi skolingi jos šeimai.
„Kitais atvejais, kai reikėdavo sumokėti pareigūnams ir numarinti tyrimą ar ištraukti iš suėmimo, duoti pinigų kokiam nors nusikaltimui organizuoti, ginklams, ryšio priemonėms nupirkti ir kt., sprendimą dėl pinigų panaudojimo priimdavo H. Daktaras. Pats mačiau, kaip iš bendros kasos buvo sumokėti pinigai 1993 metų rudenį žuvusiųjų „Vilijoje“ šeimoms“, – prisiminė Mondė.
Samdomų žudikų šėlsmas „Vilijoje“
Toje pačioje „Vilijoje“ buvo įvykdyta viena kraupiausių kriminalinių gaujų karo žudynių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. 1993 metų spalio 7-ąją netikėtai įsiveržę du tamsaus gymio žudikai šaltakraujiškai automatu, pistoletu ir granata nužudė kelis žemesnio rango Daktarų gaujos narius.
H. Daktaro, kuris tąsyk išvengė samdomų žudikų kulkų, aplinkai šis susidūrimas buvo ypač nuostolingas – buvusių bendrų pasiųstas negailestingų skerdikų duetas mirtinai kulkomis suvarpė penkis vyrus, tarp kurių buvo ir jo žmonos R. Daktarienės giminaitis Vytautas Kazakevičius.
Šiandien vienas kruvinas 1993 metų „Vilijos“ skerdynes išgyvenusių įtakingiausios „slabadinių“ kriminalinės šeimos atstovų gyvena apsuptas apsaugos darbuotojų. O beveik prieš du dešimtmečius jis buvo vienas tų, kurį turėjo neutralizuoti, kaip sakoma, specialiai iš Rusijos atsiųsti „kileriai“. Šis žmogus žino, kad jam tada beprotiškai pasisekė. Jis liko gyvas ir sveikas, nors penki tą rytą „Vilijos“ restorane apsilankę vyriškiai neteko gyvybės.
Ilgus metus tarp aukščiausiųjų gaujos narių buvęs ir daugelį tamsiausių dalykų savo akimis regėjęs kaunietis neslepia, kad yra vis dar labai paveiktas „Vilijoje“ matytų vaizdų. Šis žmogus man papasakojo, kas iš tiesų dėjosi tą ne tik Daktarams, bet ir visam Kaunui įsimintiną spalio rytą, ką jis patyrė ir kaip jam pavyko išsigelbėti.
„1993 metų spalio 7 dieną apie 11 valandą atvažiavau į „Viliją“. Užėjęs į „ofisą“ viename kabinetų pamačiau susirinkusius H. Daktarą, Lurą, Vidmantą Siaurusevičių (Siaurą), Romualdą Varanavičių (Kikilį), „Vilijos“ darbuotojus Petrą Buivydą, H. Daktaro vairuotoją Vytą (Ramutės pusbrolį), Andrių Janulevičių (Janulę), Romą Lukoševičių, jo svainį Valių, Remigijų Vizgirdą, galbūt dar kažką... Visi kalbėjosi, aptarinėjo straipsnį apie Mongolo (Rimanto Ganusausko) interviu dėl sūnaus galimybių tapti prezidentu. Pabendravus 5–10 minučių, mus, senius, kažkas pasikvietė pasikalbėti į baltąjį kambarį, nes neturėjome laiko.
Prieš mums išeinant į kabinetą, pro duris galvą įkišo kažkoks jaunas vaikinas, trumpai mus nužvelgė ir pasišalino. Tuo metu jokios ypatingos apsaugos prie „ofiso“ patalpų nebuvo. Taigi aš, A. V. Laurinavičius, H. Daktaras, V. Siaurusevičius užėjome į baltąją salę. Noriu pabrėžti, kad šis kambarys buvo neseniai naujai suremontuotas ir apie tai nedaug kas žinojo. Todėl manau, kad asmuo, papasakojęs žudikams apie patalpų išdėstymą, to kambario nenurodė, taigi disponavo kiek pasenusia informacija. Po vienos–dviejų minučių, kai užėjome į salę, gretimame kambaryje pasigirdo keisti garsai – lyg pneumatinio plaktuko darbas. Mes nesupratome, kas vyksta. Galvojome, kad statybininkai dirba ant stogo.
H. Daktaras pravėrė truputį duris ir staiga jas uždarė. Atsigręžęs į mus sušuko: „Šaudo, raunamės!“ Jis stvėrė kėdę, užrėmė durų rankeną, po to pats, A. Laurinavičius (1951–2007) ir V. Siaurusevičius (1958–2000) nubėgo per kitas duris į sporto salę, o pro ją – į treniruoklių kambarį antrame aukšte, iš ten – laiptais į lauką. Nusprendžiau kartu nebėgti, tiesiog pasislėpiau kampe už didelio televizoriaus. Šūviai ilgai netruko, tačiau jų buvo daug. Šaudyta trumpomis serijomis po kelis šūvius. Nutilus šūviams, po kelių sekundžių pasigirdo sprogimas. Tada supratau, kad sprogo granata ir kad užpuolikai turėjo pasišalinti.
Pabandžiau atidaryti duris, tačiau jos užsiblokavo. Tuomet pro kitas duris išėjau į sporto salę, o iš jos – į koridorių. Jame pamačiau gulintį Kikilio lavoną. Kai priėjau prie kambario, kuriame viskas įvyko, durų, pamačiau daug kraujo, kažkas dar judėjo. Iš už baldų išlipo sveiki R. Lukoševičius ir jo svainis Valius. Tada išbėgau į kiemą ir šaukiau, kad kas nors iškviestų greitąją“, – prisiminė V.
Kitas Daktarų veikėjas Rimvydas Žilinskas, žinomas kaip Taisonas arba Rimvis, nugriaudėjus 1993-iųjų spalio susišaudymams, atvykęs prie restorano tuomet matytus vaizdus pamena taip: „Išvakarėse su Popu (Iliodoru Popovu) buvau poilsio komplekse Kapitoniškėse. Ryte atsikėlėme, tačiau Popas buvo lėtas, vis kažkur užsilaikydavo. Taigi iš pradžių užvažiavome į kelias vietas Kaune, o tik paskui į „Viliją“. Kai įvažiavome į kiemą, prie mūsų pribėgo du 14–15 metų vaikai, kurie nuolat plaudavo automobilius mūsų kieme. Vaikai sušuko, kad įvyko susišaudymas. Mes greitai įbėgome į „ofisą“. Koridoriuje pamačiau gulintį Kikilį, dar pagalvojau, kad tai Hena. Paskui kambario kairėje pamačiau kelis išdarkytus lavonus, perbalusį gyvą likusį padavėją Petrą Petką (H. Daktaro pusbrolį). Paskui iš kažkur pasirodė Luras, Siauras. H. Daktaras tuo metu buvo bute pas Kaliną (Vytautąs Kalinauskas – jis buvo piršliu Mongolo ar Mongoliuko vestuvėse). Kiek pamenu, po to tarp mūsų kalbėta, kad šis išpuolis buvo suorganizuotas Zalagos ir Ganusios (Ričardo Ganusausko). Buvo įtarinėjamas ir Mongolas. Kalbėta ir apie Mongoliuką (Deivį Ganusauską), kad šis buvo perspėtas, žinojo apie sušaudymą, kad neva sirgo ir neatėjo į „ofisą“. Kiek žinau, vyko kažkokie aiškinimaisi su Maskvos kriminalinio pasaulio autoritetais, tačiau šiuo klausimu nesidomėjau ir nežinau.“
Pastaraisiais metais mįslingos penkių vyrų žudynės „Vilijoje“ dingo iš spaudos skilčių. Šis Vilijampolės nusikaltėlių kruvinas konfliktas buvo vis labiau užmirštamas. Byla dengėsi dulkių sluoksniu, Kauno kriminalistai ir prokurorai nebeturėjo laiko, o gal ir noro medžioti tikruosius „Vilijos“ skerdynių užsakovus ir tiesioginius vykdytojus.
Prieš keletą metų šią neeilinę bylą narpliojo Gediminas Bučiūnas, Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras. Tačiau jam išvykus į ilgalaikę įgūdžių tobulinimosi misiją Afganistane, daugiau pašnekovų šia tema nesuradau, o iš Kauno apygardos prokuratūros Ryšių su visuomene skyriaus kaip visada trumpai ir lakoniškai buvo atsakyta: „Tyrimas ,,Vilijos“ žudynių bylos vyksta ir nėra sustabdytas. Atliekami operatyviniai veiksmai, tardomi žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Aiškėja įtariamieji asmenys: tiek užsakovai, tiek vykdytojai. Kadangi tyrimas dar nebaigtas, plačiau nekomentuojama.“
Patys senieji Kauno „slabadiniai“ iškart po išpuolio „Vilijoje“ per platų savo kanalų tinklą sužinojo, kad šį pasikėsinimą užsakė Rimantas Ganusauskas-Mongolas (1957–1993) ir Rimantas Zalagaitis, kadaise garsėjęs Zalagos slapyvardžiu.
Taip esą jie abu siekė perimti viso Kauno kriminalinio pasaulio kontrolę ir atkeršyti už buvusį draugą Vladimirą Seneckį, tuo metu garsėjusį Turisto, Vovkos bei Sosiskos pravardėmis (1958–1993), kuris buvo mirtinai nukankintas likus daugiau kaip mėnesiui iki šio kruvinojo atsako. Daktarai pagalvojo, kad to jau per daug. Tad savo rankomis pašalino Mongolą, o Zalaga, siekdamas išvengti panašaus likimo, iškart buvo priverstas savanoriškai pasitraukti į tolimąjį užsienį.
„Tuo metu Kaunas priminė tarytum italų gangsterių kovos lauką Neapolį (Italijos miestas, kuriame veikia ir tarpusavyje šūviais santykius aiškinasi galingiausios šalies mafijos gaujos), kuriame mafijos veikėjų šaudynės vietos gyventojų ramybę drebindavo kone kasdien. Deja, daugelis žmonių, kurie suteiktų itin vertingų faktų, šiandien jau yra mirę. Tačiau nuolat atliekami tyrimai, vyksta apklausos. Bylos tyrimą apsunkina tai, kad tais laikais Kauno gatvėse nebuvo vaizdo stebėjimo kamerų, – anksčiau yra sakęs tyrimo gijas savo rankose laikęs prokuroras G. Bučiūnas. – Negaliu pasakyti, ar tie vyrai, kurie šaudė, šiandien yra tarp gyvųjų. Skirtingai nei daugelis patyrusių samdomų žudikų, įvykdę darbą, šie smogikai atsitraukdami ginklų nepaliko. Pripažinsiu, kad tai mano praktikoje buvo viena sunkiausių bylų, nes čia susitelkusi ypač specifinė publika. Joje galioja savi papročiai, vidinės taisyklės. Daugelis apklaustųjų nelinkę prisiminti šio įvykio. Sunku apklausti net ir jų sutuoktines, meilužes bei drauges. Dabartiniais laikais, kai plačiai atvertos Europos Sąjungos sienos, itin sudėtinga rasti reikiamus žmones. Nelengva nustatyti, ar jie kada nors su padirbtais dokumentais yra kirtę valstybinę sieną ir iškeliavę į Vakarus.“
Restorane baudė ir žudė netikėlius
Senus, bet profesionaliai suplanuotus ir įvykdytus garsios Kauno gaujos nusikaltimus atskleidę kriminalistai įsitikino, kad „Vilija“ buvo ne tik Daktarų „sborkių“ (susibūrimų) ar pasilinksminimų, bet ir jiems neįtikusių bei nusižengusių gaujos sėbrų žiaurių egzekucijų vieta.
Apie šiame restorane muštus, kankintus ir net žudomus R. Ganusauską, V. Seneckį, Alvydą Mučinską-Mačialką (1965–1994) bei Robertą Borchertą (1964–1997), pravarde Karabasas, ne kartą rašyta spaudoje.
Bylos medžiagoje oficialiai teigiama, kad šie keturi asmenys „Vilijoje“ yra praleidę paskutines savo gyvenimo minutes. Dviejų minėtų vyriškių – Turisto ir Mongolo – palaikų iki šiol nesėkmingai ieškoma aplink Kauną esančiuose miškuose. Tačiau kiek dar buvo padaryta tokių nusikaltimų, susijusių su kitų taip pat nerastų ir mirtinai nukankintų žmonių žmogžudystėmis auksiniais mafijos klestėjimo metais, to niekas negali tiksliai pasakyti.
Manoma, kad tokie atvejai, kai vieni restorano salėje linksmai vakarodavo, o kiti tarnybinėse patalpose mušdavo netikėlius, buvo tarytum įprasta Daktarų gaujos vakarėlių programos dalis.
Be saviškių atakavimo ir žiauraus baudimo akcijų, kai kada vilijampoliečiai „Vilijos“ patalpose mėgdavo išbandyti ginklus iš savo ginkluotės arsenalo. Išskirtinį potraukį galingiausiems ginklams turėję „slabadiniai“ kartą išbandė net svarbiausiems taikiniams pašalinti naudojamą profesionalių samdomų žudikų itin mėgstamą automatinį kulkosvaidį „Agram 2000“.
„Iš kur jie gavo jų ir kokiomis aplinkybėmis – nežinau, tačiau maždaug 1996 metais esu matęs, kaip Daktarų seniai šaudė iš „Agramo“ į neperšaunająmą liemenę, pakabintą ant kopėčių „Vilijos“ sandėliuke. Tada gerai apžiūrėjau šį ginklą ir pamenu, kad kulkos neperšaunamosios liemenės taip ir nepramušė“, – kalbėjo rezonansinių nusikaltimų dalyvių neretai naudojamą ginklą išbandęs tuo metu Daktarų jaunimui priskirtas kaunietis.
Jau beveik dešimt metų „Vilijos“ restoranas visiškai neveikia. Kai pirmąsyk prieš trejus metus su fotografu apsilankėme jo kieme, tada iš šalia esančios sargo būdelės išbėgo agresyviai nusiteikęs pusamžis kreivo veido vyriškis ir ėmė įkyriai klausinėti, kodėl fotografuojame.
Paaiškinome, kad renkame medžiagą spaudos publikacijoms apie senus Daktarų gaujos klestėjimo metus. Tada nelauktų svečių vengiantis vyriškis šiek tiek aprimo ir nervingai žingsniuodamas grįžo į savo postą, palikdamas mus vienus dirbti savo darbą.
Panašiu metu žiniasklaidoje buvo konstatuota, kad restoranui „Vilija“ atstatyti reikia didelių investicijų. Būta realių minčių šiame pastate įrengti milžinišką prekybos centrą. Tačiau prieš pasirodant šiai knygai sugrįžęs prie legendinio „Vilijos“ restorano gaivinimo ženklų nė iš tolo nepastebėjau.
Per keletą metų vagys sugebėjo nuplėšti ir sudaužyti net pagrindines užeigos iškabas. Išdaužyti „Vilijos“ langai buvo uždengti faneros plokštėmis arba užbetonuoti tarsi karo mūšiui paruoštas bunkeris. Ir visa tai – kone pačiame Vilijampolės centre, šalia judrios ir kasdien daugybės kauniečių vairuotojų pravažiuojamos gana erdvios Varnių gatvės.
Nepastebėjau, kad restorano viduje lankytųsi benamių publika, nes ant visų išlikusių durų kabojo tvirtos spynos. Kad ir kaip norėjome patekti į legendinės užeigos vidų, nusifotografuoti įspūdingų nuotraukų šiai knygai, to padaryti nepavyko. Mūsų niekas neįleido, o ir jokių plyšių, pro kuriuos galėtume patekti be žodinio aplinką prižiūrinčio sargo sutikimo, neradome.
