Balandžio pradžioje Jungtinių Tautų Organizacijos Administravimo ir biudžeto komitetas nusprendė siūlyti generaliniam sekretoriui Kofi Annanui, kad šis rekomenduotų mokėti socialines pašalpas nesusituokusioms poroms, įskaitant gėjus ir lesbietes, jeigu šalis, kurioje jie gyvena, tai leidžia.
Dar sausio mėnesį paskelbtame biuletenyje generalinis sekretorius užsiminė apie netradicinių šeimų pripažinimą ir sveikatos pašalpų bei pensijų mokėjimą tokioms poroms.
Islamo šalys ir kai kurios Afrikos valstybės griežtai pasmerkė tokią politiką. JAV administracija, siekianti konstitucinės pataisos, uždrausiančios tos pačios lyties asmenų santuokas, pozicijos dar nepareiškė. O Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, 16 Lotynų Amerikos šalių ir 25 Europos valstybės sveikino “kultūrinės, socialinės ir religinės įvairovės” pripažinimą.
Mokančiam aritmetiką piliečiui turėtų būti aišku, kad tarp sveikinusių Europos valstybių galėjo būti ir Lietuva, tačiau iki šiol negirdėta, kad Užsienio reikalų ministerija arba Lietuvos Vyriausybė prieš skelbdama tokio pobūdžio “sveikinimus” pasitartų su savo šalies piliečiais. Nuo pat Lietuvos narystės Jungtinėse Tautose pradžios kažkodėl buvo manoma, kad tokio pobūdžio veikla - išimtinė URM kompetencija.
Šių eilučių autorei 2000 metų pavasarį Madride teko išklausyti aukšto rango Vatikano diplomatų priekaištus, kad Lietuva Jungtinėse Tautose elgiasi toli gražu ne kaip katalikiškos kultūros valstybė.
Tad už kokią šeimą Lietuvoje mes pasisakysime?
Už kokią šeimą pasisako Europa?
Kokius padarinius mūsų buvimas ES gali turėti Lietuvos šeimos teisei ir ką reikėtų daryti, kad tie padariniai nenuviltų mūsų piliečių.
Teisine prasme klausimas gali pasirodyti laužtas iš piršto: juk užtenka atsiversti Europos Konstitucijos projektą ir tampa aišku, kad Sąjungos kompetencija šeimos teisės srityje nenumatyta. Teisė tuoktis ir kurti šeimą bus įgyvendinama, kaip ir iki šiol pagal valstybių narių įstatymus.
Užtenka palyginti Airiją su Olandija, kad įsitikintum, kokia skirtinga gali būti šalių narių šeimos teisė. Katalikiškoje Airijoje tradicinės šeimos gynyba pakylėta į valstybės konstitucinių įsipareigojimų lygmenį, o Olandiją labiausiai išgarsino eutanazija ir 2001 metais priimtas įstatymas, įteisinęs gėjų santuokas.
Kalbant apie Europos Sąjungos institucijas, verta paminėti, kad Europos teisingumo teismas savo praktikoje, remdamasis Bendrijos teise, yra nedviprasmiškai pasisakęs būtent tradicinės šeimos naudai, todėl ypatingų neaiškumų užtikrinant laisvą asmenų judėjimą nekildavo. Pasiskaitęs reglamentus ar direktyvas, kiekvienas pilietis žinojo, ko gali tikėtis, mėgindamas apsigyventi kitoje ES valstybėje.
Sumaištį ėmė kelti pačios valstybės narės. Kai kurios jų taip įsisiautėjo, įteisindamos vis naujas sugyvenimo tarp asmenų formas, tuos santuoką pakeičiančius surogatus, kad įgyvendinant asmenų teisę laisvai judėti ES erdvėje atsirado teisės normų kolizija.
Kuo didesnės teisės, tuo daugiau perėjūnų teks maitinti
Nesunku suvokti, kad tūla Olandijos gėjų ar Belgijos lesbiečių pora, įregistravusi santuoką gimtojoje šalyje, iš karto praranda savo civilinį statusą, įvažiavusi į Airiją, Italiją ir netgi Angliją, kuri nei tokių “santuokų”, nei “partnerysčių” iki šiol nėra oficialiai pripažinusi.
Tačiau “skandinaviškoji mada”, arba gyvenimas ne santuokoje, kuriam pradžią davė Švedijos socialdemokratų dar ankstyvais 1969 metais priimta politinė šeimos teisės peržiūros programa, pasirodė besanti labai užkrečiama.
Didelė dalis Europos valstybių yra vienaip ar kitaip įteisinusios tai, kas mandagiai vadinama “gyvenimo būdų ir šeimos formų pliuralizmu”. Nereikėtų stebėtis, kad vis stipriau ima skambėti balsai, teigiantys, jog yra neteisinga, kad asmuo praranda civilinį statusą kirsdamas valstybės sieną ir kad tai prieštarauja vieningos erdvės be sienų sukūrimo tikslui.
Interesų grupių pasiūlymai, kaip reikėtų spręsti šį klausimą, svyruoja nuo vadinamosios “abipusio sprendimų pripažinimo taisyklės” iki vieningo Europos civilinio kodekso vizijų. Yra ir kompromisinis siūlymas - peržiūrėti ir išplėsti Europos teisės aktuose vartojamą šeimos sąvoką. Kitaip sakant, pripažinti ne vien tradicinius sutuoktinius, bet ir kitas sugyvenimo formas, kurios atsirado pagal valstybių narių įstatymus.
Jeigu tokia praktika būtų įteisinta, ji turėtų didelių padarinių ne vien socialine ir moraline, bet ir ekonomine prasme, nes labai padidintų skaičių iš svetur atvykusių asmenų, galinčių pretenduoti į visokias lengvatas ir pašalpas.
Manyčiau, kad pastaroji grėsmė yra tarp svarbiausių motyvų, kodėl ne tik katalikiškoji Airija, bet ir liberali pragmatiškoji Anglija iki šiol nesuskubo užsikrėsti skandinaviškąja “kairumo liga”. Mat kuo didesnes teises šioje srityje suteiksi savo šalies piliečiams, tuo daugiau įvairių svieto perėjūnų teks maitinti iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Taigi nors nemąstoma katalikiškai arba “davatkiškai”, kaip pas mus mėgstama sakyti, bet užtat veikiama ūkiškai, stengiantis kuo ilgiau nepraverti šeimos teisėje landų, pro kurias anksčiau ar vėliau ims lįsti plačiai pražiotos užsieniečių burnos.
O kaip Lietuvoje?
Neseniai Seimui pateiktas svarstyti partnerystės, arba bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, įstatymas, nors įskėlė žiežirbas tarp pozicijos ir opozicijos, bet, kaip Lietuvoje įprasta, didesnių diskusijų nesukėlė. Vis dėlto tai yra klausimas, vertas rimtų pasvarstymų, įvertinant visas besikeičiančias aplinkybes.
Ketinimai įteisinti nesusituokusių porų santykius Lietuvoje buvo grindžiami būtinybe ginti ne santuokoje gimusių vaikų teises, taip pat silpnesniosios pusės, paprastai moters interesus. Besipriešinantys tokiems ketinimams nuolat buvo kaltinami realizmo stoka (nemato, kas vyksta aplinkui!), davatkiškumu, atsilikimu nuo civilizuoto pasaulio, netgi nejautrumu, todėl nuolat pralaimėdavo.
Statistikos departamentas ir vėl paskelbė duomenis, kad 2001 metais kas keturiolikta Lietuvos pora gyveno nesusituokusi, ypač kaime, daugiau kaip trečdalyje tokių šeimų augo vaikai. Tačiau tokių vaikų teises gina tėvystės nustatymo procedūra, pagal Hagos konvenciją ne santuokoje gimusio vaiko teisės nesiskiria nuo kitų vaikų teisių, o valstybė turi būdų tiek perkelti finansinę naštą ant tėvo pečių, tiek ir pati paremti tokius vaikus finansiškai ir kitomis priemonėmis.
Be to, partnerystės registravimas, kaip ir santuoka, yra savanoriškas aktas, taigi jis reikalaus iš asmens geros valios ir sutikimo prisiimti visus iš jos išplaukiančius įsipareigojimus ir padarinius.
Galima numatyti, kad didelė žmonių dalis partnerystės paprasčiausiai neregistruos. Vietoj to ir toliau bus sugyvenama stichiškai, o valstybės abejingumas asmens moraliniam pasirinkimui neskatins rinktis stabilumo.
Tai būtų tiesus kelias į pražūtį, kuriuo, ir tai reikia sakyti atvirai, jau seniai žengia ne tik mūsų lietuviai, bet ir nemaža Europos dalis, bejėgiškai, o kai kada ir veidmainiškai padejuojanti dėl mažėjančio gimstamumo, senstančios visuomenės ir įvairias grėsmes keliančios imigracijos.
Taigi ir Lietuvos Seimui neverta skubėti. Ir visai nesvarbu, kad kol kas siūloma įteisinti tiktai vyro ir moters partnerystę. Einant šiuo keliu sukama tiktai viena kryptimi. Argumentas, kad partnerystė įrašyta į Civilinį kodeksą, taip pat neturėtų varžyti. Ši nuostata dar nepradėjo veikti, vadinasi, naujai persvarsčius gali būti ir atšaukta.
Pagaliau jei būtų suabejota tokios Civilinio kodekso peržiūros legitimumu, galima pasekti Airijos pavyzdžiu ir atsiklausti visos tautos nuomonės, per eilinius rinkimus surengiant plebiscitą.
Taikydama konservatyvesnes nuostatas savo šeimos teisėje, Lietuva tikrai susilauktų palaikymo, nepaisant visų nerimą keliančių savižudiškų tendencijų senstančioje Europos Sąjungoje.
Anksčiau, kai Europoje būdavome tik svečiai, galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad ji visa pasisako už laisvų moralinių papročių įtvirtinimą, bet taip nėra. Garsioji 1994 metų Europos Parlamento deklaracija dėl gėjų ir lesbiečių teisių buvo priimta, kai Parlamente daugumą turėjo socialistai. O dabartinė Europos Parlamento dauguma, kurios pagrindą sudaro Europos liaudies partijos frakcija, kaip tik ieško bendraminčių naujosiose šalyse narėse, kad galėtų bent kiek peržengti vertybinio neutralumo mitą ir sustiprinti krikščioniškąjį vertybių pamatą.
Tai, kad Lietuvos Seimo dabartinė dauguma Europos Parlamente priklausys Socialistų frakcijai, komplikuoja padėtį, bet neužkerta kelio visiems drauge pasvarstyti tautai svarbią problemą iš naujo.
Nereikėtų baimintis ir to, kad atsisakymas pritarti partnerystės ar vienos lyties porų sugyvenimo institutui pažeistų šių asmenų teises. Visos tarptautinės konvencijos draudžia diskriminuoti asmenis, t.y. atskirus individus, bet nieko nesako apie kolektyvines teises. Todėl teisė registruoti partnerystę tarp heteroseksualų arba santuoką tarp tos pačios lyties asmenų peržengia įprastinę žmogaus teisių gynimo sampratą.
Priešingai vis dažniau reiškiamam požiūriui, šeima nėra ir negali būti vien privatus reikalas. Šeima, kaip pirmoji bendruomenė, yra moralinės tvarkos užtikrinimo visuomenėje garantas, todėl jokia tauta negali atsisakyti savo teisės nustatyti šeimos teisinius pagrindus.
