Pirmojo lietuviško „Jaunos muzikos“ koncerto (balandžio 19 d.) anonsas žadėjo jaudinimo ir slopinimo malonumus. Gintaras Sodeika ilgoje „Inductance“ anotacijoje aptarinėjo centrinės nervų sistemos jaudinimo ir slopinimo procesus (beje, prierašo, kad silpnų nervų žmonėms kūrinys nerekomenduojamas, nebuvo), o Ramūnas Motiekaitis koketuodamas kvietė „pasimallloninti“ medijų masažu savo naujausioje kompozicijoje „Jouissance“.
Kompozitorių sumanymai ir išankstinis kūrinių pristatymas suintrigavo, tačiau užuominos į nervų sistemą ir keliagubos „l“ visuose su malonumu susijusiuose žodžiuose, pasirodo, ne šiaip sau kėlė įtarumą.
Taigi koncertas prasidėjo R. Motiekaičio ir vaizdo projekcijos autoriaus Pauliaus Sluškonio „masažu“ ausims bei akims, trukusiu daugiau nei pusvalandį. Ir čia turėčiau pasakyti, kad įprastu tapęs šiuolaikinės muzikos kūrėjų bruožas „netaupyti“ klausytojų laiko, kuriant akivaizdžiai per ilgos trukmės kompozicijas (jau kitas klausimas būtų, ar tai tiesiog nesugebėjimas susitvarkyti su tokiu medžiagos kiekiu, o gal būtinybė „ištempti“ kūrinio laiką pagal kontraktuose numatytas sąlygas?), manau, atsisuka prieš pačius kūrinius, kurie praranda didesnę ar mažesnę dalį savo įtaigos ir paveikumo, nors šie gali būti grindžiami pačiomis įdomiausiomis koncepcijomis.
Šiaip ar taip, „Jouissance“ kūrinio pagrindas – tai aukštų dažnių šaižus elektroninis tembras, kuris, jei neklystu, mokslininkų jau būtų laikomas kenksmingu žmogaus sveikatai, ir sudėtingas bei vis kintantis ritmas. Čia didelis dėmesys skiriamas būtent garsui. Kompozicija prasideda nuo elektroninio tembro pianissimo, kurio garsas ir spalva vis auginami bei modifikuojami. Pamažu, tarsi iš to paties šaižaus tembro išauga vis ryškėjantis ir viską užvaldantis ritmo pulsas, nors dėmesys būtent garso spalvai vis dar tebejaučiamas. Atrodo, vietomis galėjai išgirsti klavišinį instrumentą arba net, jau ne elektroninį, o gyvą ritmą, kuris išgaunamas „daužant“ medinį paviršių. Visa tai lydėjo lėtos tėkmės nespalvota vaizdo projekcija, gana organiškai susiliejusi su muzika – vaizdas reagavo į muzikinius pokyčius ir čia tikrai buvo vietos žiūrovo fantazijai. Pilkame fone, kurį spalvino įvairios neapibrėžtos, baltomis linijomis išsiliejančios figūros kiekvienas galėjo įžvelgti kažką savito, kad ir, vieno žiūrovo nuomone, geležine pluta aptrauktą žemės paviršių, pro kurios plyšius sklinda (galbūt branduolio) šviesa...
Naujų atradimų, originalių sprendimų ar šokiruojančių minties perversmų iš R. Motiekaičio galbūt ir būtų galima tikėtis, bet „Jouissance“ nieko panašaus nebuvo. Kita vertus, reiktų pripažinti, kad vis dėlto ritmas turi meditacinę, užburiančią galią – daliai klausytojų galbūt tai ir buvo didžiausias „mallllonumas“.
Kitokio charakterio buvo Gintaro Sodeikos & Gagarin Dream „Inductance“ fortepijonui, fonogramai ir videoprojekcijai. Gana detali informacija apie induktyvumą, induktansą, indukciją, jaudinimo ir slopinimo sąveiką nerviniuose centruose bei nurodymai, kaip tai reikėtų jausti ir suprasti – keista ar nelabai, bet panašu, kad visa tai buvo niekam nereikalingas balastas. Nepavyko netgi pajusti nervų jaudinimo, nebent tik slopinimą (o gal vėl kalta pernelyg ilga kūrinio trukmė? Arba apėmęs nuobodulys, stebint niekaip muzikos nepapildančią vaizdo projekciją?). Nors garsinė medžiaga nuolat keitėsi, muzikos tėkmė buvo tolygi, o pokyčiai joje itin subtilūs. Šį kūrinį galima būtų įvardyti kaip eksperimentavimą su garsu, derinant fonogramą ir fortepijono skambesį. Beje, kūrinį atliko pats kompozitorius, kuris vienu metu improvizavo iškart dviem „instrumentais“ – fonograma ir fortepijonu. Gražūs, kone atvirukiniai vaizdai didžiuliame ekrane iš berods Tibeto vienuolių apeigų, besikaitaliojantys su gamtos peizažais, paukščių skrydis padangėse – visa tai galėjo kelti filosofinius apmąstymus. Bet tai jau būtų kita tema… O galbūt tokius vaizdus pasirinkęs autorius kaip tik to ir siekė?
