Mirė Czesławas Miłoszas. Pasaulį paliko nykstančio kultūros kilmingųjų luomo žmogus, vienas didžiųjų XX amžiaus Europos rašytojų, Nobelio premijos laureatas, Lenkijos poetas, kilęs iš Lietuvos. Niekas tiksliau už jį neaptarė “pavergto proto” situacijos, skausmingiau neišreiškė tėvynės ieškojimo ir niekas nesuteikė tėvynei tokių patvarių namų kūryboje.
Czesławas Miłoszas mirė eidamas devyniasdešimt ketvirtuosius metus. Gyveno ilgai, daug patyrė, permąstė, parašė, pasakė. Nenutolo nuo anksti suprastos tiesos, kad knygos kalba apie nesuvokiamą sutvertųjų daiktų ypatybę - apie jų esse. Galbūt ilgas gyvenimas rodo prigimties šaknų gilumą ir stiprumą - nuo XVI amžiaus Lietuvoje žinoma giminė, davusi Europai du didelius literatūros vardus. Poetams ir filosofams priklauso gyventi ilgai - ne, ne pažinti, o tik patirti būtį daugybe jos formų ir būdų. Ir išlikti mąstančiam, kūrybingam, veikti žodžiu. Saulei krypstant į vakarą, stebėtis: “Bet juk ta srovė iš tiesų tekėjo manimi, ir aš, sutrauktas, susikūprinęs, vis dar esu tas pats instrumentas, - ar gali taip būti?” (“Pakelės šunytis”). Ta srovė iš tiesų tekėjo ypatingos dvasinės prigimties žmogum - tekėjo ilgai, blykčiodama įspūdingais minties pasažais, eilėraščiais, esė. Tekėjo sunkiai, bet ritmingai, rašant lenkų literatūros istoriją, rūpinantis bendraisiais kultūros klausimais.
Czesławas Miłoszas buvo kultūros kilmingasis, savo kūryboje išlaikęs ir išsaugojęs aukštąjį vertybių bei individualios atsakomybės matmenį. O kartu ir žmogiškąjį paprastumą, šiltumą, sugebėjimą atsiskirti nuo savo šlovės ir garbės. Turėjo savy, visoje povyzoje, veide kažką žemdirbiško, valstietiško. Pirmas įspūdis pamačius: tokių vyrų esu sutikusi Žemaitijoje - lyg kažkuo prisidengusių, neišsiduodančių. Ne tik kuriantį, bet ir kalbantį Miłoszą ženklino stiprus tapatumas, išskirtinė kultūros asmenybės žymė. Buvo pasaulyje, ilgus metus ir Amerikoje, bet visur buvo tas pats - neprisitaikantis, kiekvienai auditorijai kalbantis tai, kas buvo tiesa jam pačiam. Per Miłoszą iki mūsų dienų atitekėjo Adomo Mickevičiaus tradicija, LDK dvasia, išreikšta žinomąja formule: gente Lithuanus, natione Polonus. Bet šią formulę Miłoszas yra išskaidrinęs, nugludinęs aštrius kampus, pavertęs kultūrinio-poetinio pasaulėvaizdžio ašim. Lietuva neužmirš to, ką poetas kalbėjo Nobelio premijos įteikimo iškilmėse: “Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos. Kalbu apie Lietuvą - mitų ir poezijos žemę”. Šie žodžiai lieka mums ne mažiau reikšmingi negu A.Mickevičiaus “Pono Tado” pradžia.
...1998 metų spalio 6 dieną pasitaikė galimybė lankytis Gdansko rotušėje, kur vyko visuomenės susitikimas su Czesławu Miłoszu. Nors Lenkijos ir Lietuvos santykiai jau buvo įgavę teisingą kryptį, poetas turėjo išklausyti priekaištų, kad esąs Lietuvos advokatas. Buvo taip pat paklausta, kas jis esąs - lietuvis ar lenkas? Miłoszas atsakė esąs lietuvis, bet jam nebuvę leista būti lietuvių poetu, rašančiu lenkų kalba, todėl jis tapęs lenkų poetu... Kita proga Miłoszas yra sakęs negalįs būti lietuvių poetu, nes jis nedalyvaująs lietuvių kalbos misterijoje. Prisimenu šias mintis, nes jos man yra labai svarbios, aiškinančios dabarties ir praeities situacijas, kalbos ir kultūros santykius, kurie yra sudėtingesni ir komplikuotesni, negu mūsų protėviams atrodė nuo amžiaus pradžios. Praradome galimybę turėti lenkų kalba ne tik senąją, bet ir naująją literatūrą.
Gdanske poetas buvo paklaustas, ką iš savo kūrybos dėtų į mokyklines antologijas. Atsakė nesąs patenkintas parinkimu: reikią, kad parinkta dalis atitiktų visumą. Mokyklai svarbesni esą kūriniai, kurie turi moralinę nuostatą, teigia gyvenimą, jo prasmę. Buvo rašytojas moralistas - kaip kitaip būtų įmanoma kūrėjo atsakomybė, reikalaujanti apsispręsti, pasirinkti.
Į klausimą, kaip rašąs - plunksna ar kompiuteriu, poetas atsakė, kad plunksna nebegalįs rašyti - esąs beveik aklas... Nesislėpė, neapsimetinėjo, nekoketavo. Eilėraščius skaitė iš didelio formato lapų didelėmis raidėmis. Apie ką kalbasi tokie dideli žmonės kaip Jonas Paulius II ir Miłoszas - buvo pateiktas ir toks klausimas. Apie labai paprastus dalykus, - atsakė. Pabrėžė tikįs gerais Lenkijos ir Lietuvos santykiais, pasaulio ateitimi - laukti Apokalipsės nesą moralu... Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jos santykiams su labai svarbia kaimyne - Lenkija ne visada matomais, bet patikimais gestais darė įtaką Czesławas Miłoszas, Jurgis Giedraitis (Jerży Giedroic), popiežius Jonas Paulius II.
Kilmės ir padėties įpareigoti žmonės veikia kilniai, didžiadvasiškai, tad patikimai.
2000-ųjų rudenį - kartu su kitais dviem nobelistais (Günteriu Grassu ir Wisława Szymborska) bei Tomu Venclova - Czesławas Miłoszas lankėsi Vilniuje; susitikime universitete, Smuglevičiaus salėje, jis buvo toks pat, kaip ir Gdanske: kalbėjo apie kultūrą, poezijos dvasią, mažųjų tėvynių svarbą Europoje.
Labai gaila, kad poetas - vienas žymiausių iš čia studijavusiųjų - netapo Vilniaus universiteto garbės daktaru - tokia galimybė buvo pasirodžiusi. Bet laimė, kad įvairiopi poeto ryšiai su Lietuva, su Kaunu, su gimtine buvo įforminti, įgavo pagreitį, kuris leis ir toliau jiems plėtotis, rūpinantis šio didelio kultūros žmogaus palikimu, jo tyrinėjimu, vertimais. Neabejotina, kad ir Lietuvos mokyklose, universitetinėse studijose Czesławas Miłoszas užims jam priklausančią vietą.
Tegu šviesa ir pagarba lydi šio didžio žmogaus atminimą, tegu iš jo kūrybos pasauliui spinduliuoja Lietuvos kraštovaizdžiai ir poeto niekad nepalikusios gimtojo krašto dvasios.
Audroniaus Žygavičiaus nuotraukoje: T. Venclova, G. Grassas, W. Szymborska ir Cz. Miłoszas Vilniaus miesto savivaldybėje 2000-ųjų spalį.
