Neseniai dalyvavau vienam vakarėlyje. Po apšilimo ir einamųjų reikalų aptarimo pamažu pradėjom artėti link tos idealios būsenos, kai „in vino vertas“. Netrukus linksmai ją pasiekėm ir daugeliu atžvilgių respektabilus mano bičiulis pradėjo kai visada subtiliai, taikliai ir išraiškingai varyti ant Lietuvos. Subanalinsiu jo teiginius.
Kad šita šalis be vizijos ir be ateities. Kad politikai bestuburiai. Kad valdininkai nekompetentingi ir kyšininkai. Kad visi mėgsta vyriausią šalies farą, bet negali pakęsti tikriausiai ne be jo žinios strateginėse vietose kyšius renkančių jo pavaldinių. O svarbiausia - kad žmonės čia nuobodūs, be polėkio ir be fantazijos. Todėl neišgirstamos novatoriškos idėjos apie mokesčių reformą, investicijų pritraukimą, verslo liberalizavimą, biurokratų armijos mažinimą, įstatymų liūno melioraciją. Todėl greitis apribotas be jokių apčiuopiamų (paprastiems žmonėms) rezultatų. Todėl Vilnius yra bene vienintelė ES sostinė, kurioje vasarą negalima ramiai atsisėdus ant suoliuko pasimėgauti šaltu alumi. Todėl vengiama išsiskirti - tiek išoriškai, tiek dvasiškai. Todėl moterys nepasirašo žavioms avantiūroms iš kasdienio gyvenimo.
Man kaip tik nepavyko savo novatoriškomis idėjomis apie kaltą santykių pradėjimą sudominti vienos ten buvusios savo išore įspūdingos mergelės, bet objektyvumo ir pokalbio plėtros bei tėvynės labui nusprendžiau, kad mano bičiulis nevisiškai teisus. Fantazijos ir polėkio mums tikrai netrūksta. Pasiūliau apsižvalgyti aplinkui, pavyzdžių toli ieškoti visai nereikia. Aplink tikra puikių idėjų oazė, turinti neribotą turistinį potencialą. Mūsų tėvynė jos gyventojų fantazijos dėka tampa tikru teminiu parku.
Vilniuje jau turim Manheteną ir kas čia tokio, kad tokius grakščius dangoraižius statė be leidimų, burtininko lazdelei paliepus juos galima išrašyti atgaline data. Norint apeiti įstatymus, atliekami dar ne tokie kelių vyriausybinių premijų verti mistiniai-akrobatiniai triukai.
Turim ir kunigaikštį kaip iš pasakos - nei kardas, nei strėlė, nei niekingi devyngalviai prokurorai jo nenugali. Jau greitai turėsim rūmus valdovams, nežinia dar kokiems, bet jų tikrai netrūks. Ir kaip galima fantazijos ir polėkio stoka apkaltinti jų statybos iniciatorius? Jie tikrai linksmi išradingi žmonės ir net žolės jiems nereikia tokioms idėjoms atrasti. Galėtų atstatyti ir daugiau nebesančių senų pastatų, juk brėžinius pasidaryti nesunku, o pinigų plovimui tikrai atsiras. Kaip gražu būtų: dvidešimtas pirmas amžius, o šalia - viduramžiai. Ir vaikučiai lengviau istorijos pamokas išmoktų.
Turim ir paukštyną Gedimino gatvės gale, su ryškiomis lempomis ir specialiu šildymu. Ten pešasi, gagena, kudakuoja ir kitus gamtos pasiilgusio žmogaus ausiai mielus garsus leidžia krūva visokiausių paukščių - kalakutų, žąsų, vištų, gaidžių. Yra ir retesnių egzempliorių - genių, jie stuksi. O kas įdomiausia - tai interaktyvus projektas: mes patys nusprendžiam, kokie paukščiai ten gyvens. Apčiuopiamos naudos iš jo nedaug, bet kokia atrakcija.
Bet čia sudėtingi pavyzdžiai, velniop, girtėdamas pereinu prie lengvesnių.
Ant žavių Ozo šlaitų didingai stovi „Akropolis“. O ten - ir kinų kvartalas, ir antikinės kolonos, ir kaimo trobelės, ir čiuožykla. Greitai toks stovės ir gražioje saloje šalia Kauno senamiesčio. Vardas jau tapo bendriniu, todėl primenu, kad tas „tikrasis“ Akropolis buvo įtakingiausios senovės graikų deivės Atėnės šventykla.
Prie Neries krantų šiltu metų laiku atsidaro tikras tropical beach su palmėmis, smėliu ir kokteiliais. Tiesa, praeitą sezoną buvo kiek pavėluota ir trūko švaraus vandens telkinio, bet netikiu, kad tam pritrūks fantazijos šįmet.
Visai nekaimiškose Lietuvos vietose greitai dygsta kaimo stiliaus kavinės ir užeigos. Kad mūsų vaikai nepamirštų, iš kur kilę, kad kaimo dvasia visada būtų šalia. Štai ir mano mėgstama picerija pasipuošė jaukiais mediniais langeliais ir tapo trobele. Tose kaimo smuklėse puikiai dera akėčios, ratai, pinti krepšeliai, girnapusės, eršketai ir marmuras. Kai kuriose yra ir naminių paukščių, pagonybės gerbėjai gali pasigrožėti žalčiais, kuriuos kadaise lietuviai savo pirkiose laikydavo. Bet įspūdingiausios ir naujausios interjero detalės (atleiskite, jos taip pateikiamos, šalia vištų, gaidžių, senovinės lovos ir stalo) yra močiutės ir piemenaitė. Tai tikra fantazijos, o ir tobulos rinkodaros viršūnė, ir vėl jokių kanapių, viskas švaru. Be to, tai irgi interaktyvus projektas: močiutės dalijasi patirtimi ir žiniomis su įvairaus amžiaus ir apsvaigimo lygio lankytojais, piemenaitė prižiūri vaikus, o vėliais vakarais - gal ir vyresnius lankytojus.
Po šito pavyzdžio kažkas iš vakarėlio dalyvių pasiūlo į Lietuvą pakviesti simuliakrų tėvą Jeaną Baudrillard’ą. Aš tokio humoro nesuprantu. Sakau - einam geriau pažiūrėti, pabendrauti su močiute ar piemenaite, kieno ten dabar pamaina, tai autentika, tikri dalykai, juk nedažnai į kaimą nuvažiuoji. Visi sutinka, vienas cinikas - ypač entuziastingai. Man pasidaro neramu dėl eksponatų dvasinės sveikatos. Kaip paaiškėjo vėliau, ne be reikalo.
Kadangi viską sudėjus esu išgėręs jau apie butelį viskio, pagalvoju, kad man pasivaideno. Bet ne, svarbiausią Vilniaus gatvę puošia sniego žmogaus dydžio ir gabaritų gaidys. Savo bičiuliui skeptikui sakau - žiūrėk, čia tai bent fantazija. Jis nokautuotas, aš laimėjau. Tolesni vakaro įvykiai neatlaikys cenzūros. Bet aš pasitikiu jūsų fantazija.
Ne komentarams: [email protected]
