Per pastarąsias kelias savaites mano gyvenimo režimas radikaliai pasikeitė. Iki minimumo sumažinau darbo ir pramogų gamtoje, nesigailėdamas atsisakau pelningų užsakymų ir kūrybos džiaugsmų.
Nes ištikimybė sau yra daug malonesnė už tūkstančius pinigų ar sveiką vasarišką įdegimą. Nuo seno futbolas yra neatsiejama mano dalis. Su juo susiję vieni maloniausių vaikystės prisiminimų, tarp dviejų vartų prasidėjo įdomios pažintys ir draugystės.
Leidžiu sau nepraleisti nė vienų Vokietijoje vykstančių 2006 metų pasaulio futbolo čempionato rungtynių. Ne dėl statistikos, prikeltas vidury nakties tiksliai nepasakyčiau, kas žaidė 1994 ar 1998 metų čempionato pusfinaliuose. Bet puikiai prisimenu lengvą ir nerūpestingą nuotaiką, kai 1982 metais žiūrėjau savo pirmą pasaulio futbolo čempionatą Ispanijoje, prisimenu netgi to čempionato dainą. Paskui jau stengdavausi žiūrėti visas pasaulio ir Europos taures, ir ta nuotaika kaskart sugrįždavo.
Ekrane matomas aukščiausio lygio žvaigždžių spindesys nė iš tolo neprimena sunkių treniruočių prastose aikštėse, kuriose viskas prasideda. Mano pirmas treneris buvo beviltiškas pedagogas ir isteriška asmenybė. Bet vienas jo pasakymas buvo taiklus: futbolas, – aiškino jis, – yra juodas darbas, ir jeigu norit ką nors pasiekti, turit šitą juodą darbą dirbti, o kas bijo išsitept, žaist per lietų ar nusidaužyt kojas, tegul žaidžia inteligentų ir pižonų lauko tenisą. Kai truputį daugiau sužinojau apie pasaulį, supratau, kad po nudaužytais keliais ir purvu slypi nepakartojamas strategijos ir taktikos įsikūnijimas, karo sublimacija, taip tinkanti naujajam pilietiniam pasauliui. Be įvarčių pasibaigusios rungtynės neretai būna įdomesnės už tas, kurios baigiasi dviem ar trim įvarčiais. Kiekvienos komandos žaidimas yra daugiau nei smūgiai į vartus ar perdavimai. Įžvalgi akis jame pastebės trenerių paruoštą strategiją, priešininkų žaidimo analizę, taktines schemas, komandų dvasią ir individualų braižą. Aišku, įvarčius matyti malonu, ypač tada, kai jie simbolizuoja komandos vidinį supratimą, susigrojimą.
Būtent dėl savo strategiškumo, ilgai užtrunkančio progų įvarčiams organizavimo proceso futbolas nėra „greito pelno“ žaidimas. Ir puikiai suprantama, kodėl jis nėra populiarus greito pelno mentaliteto Lietuvoje, kurios Futbolo federacija dar neseniai gamino dangtelius majonezo stiklainiams, o dabar užsiima irgi neaišku kuo, nes futbolo lygis toliau balansuoja ant kritikos ribos. Specialistams nereikia aiškinti, kad šiuolaikinis futbolas yra milijonai, tik tie milijonai reikalauja visapusiškų investicijų ir užauga ne per vienus metus. Tačiau tiek versle, tiek politikoje, tiek „liaudyje“ yra labai nedaug strateginio mąstymo gerbėjų ir mėgstamiausi skaičiai komandinio sporto varžybose yra triženkliai. O Lietuvos futbolo rinktinė eilinį kartą neišnaudojo „palankios“ WM 2006 kvalifikacinės grupės teikiamų galimybių.
Džiugu, kad nacionalinės televizijos dėka ir mes galime mėgautis pasaulio ar Europos čempionatų kovomis. Ji vis nepataiko pasirinkti svarbesnių ir įdomesnių iš vienu metu vykstančių rungtynių, bet nereikalaukime per daug. Tik žodį „mėgautis“ reikėtų vartoti atsargiai. Rungtynes gali sugadinti ne tik pernelyg uolus ar tiesiog žioplas teisėjas, bet ir jų komentarai. Gaila, bet dėsninga – futbolas Lietuvoje neturi tokio lygio komentatorių, koks yra krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis. Gerų futbolo žinovų yra, bet tarp gero žinovo ir gero komentatoriaus lygybės ženklą dėti nėra teisinga. Kaip ir geras akademinis literatūros specialistas nebūtinai bus geras laidų apie literatūrą vedėjas. Aukšto lygio komentatorius turi turėti aukšto lygio futbolininko savybių: intuiciją, greitą orientaciją, savikritiškumą, kūrybingumą, įvarčio uoslę, apskritai žaidimo jausmą. Ir dar – malonų neįkyrų balsą. Deja, Lietuvoje komentatoriai dažniau gadina futbolo vaizdą, negu jį gerina. Pateiksiu kelis ilgų klausymų apibendrinimus.
Į šį Pasaulio futbolo čempionatą LTV nusprendė mesti tris komentatorių komandas.
Nerijus Kesminas. Futbolo gerbėjams puikiai pažįstamas iš baro lygio dueto su Vytaru Radzevičiumi, per TV3 komentuojančio Čempionų lygą ir kitus tarptautinius turnyrus. Džiugu bent jau tai, kad šį kartą jis dirba vienas, be nereikalingų pašnekovų. Neabejoju Kesmino išmanymu, apie futbolą jis žino daug ir jo žinios nėra padrikos. Keistas yra kitas dalykas – per tiek komentavimo metų jo lygis pakilo tik nežymiai. Jau beveik nepasitaiko nusibodusio nuvalkiotų frazių kartojimo – „mauras savo darbą padarė, mauras gali išeiti“, „efektinga, bet neefektyvu“ ir t.t. Šiek tiek pasitaisė dikcija, dabar jis jau rečiau pusei minutės sustoja sakinio viduryje, nors jo intonacija vis dar tokia kapota, kad neaišku, po kurio žodžio sakinys baigsis. Atrodo, kad komentuotų ne futbolo rungtynes, o žmogžudžių teismo procesą.
Kesminas vis dar išlieka absoliučiu tautologijos meistru tarp komentatorių. Dėl tokių ir panašių frazių: „kamuolys apvalus“, „be kamuolio futbolo nežaisi“, „išvarius vieną žaidėją, aikštelėje liks dešimt“ arba „smūgis toks pat kaip prieš tai, tik truputį kitoks“. Be to, jis vietoj trumpų analitinių sakinių žaidimo epizodams ar ginčytinoms situacijoms paaiškinti žiūrovus užverčia dažnai su žaidimu nesusijusia informacija apie klubus, pasakojimais apie sunkią žaidėjų vaikystę treileriuose ar keliaaukščiais įmantriais išvedžiojimais apie rungtynių eigą ir jos įtaką tolesnėms varžyboms. Kitas erzinantis jo komentarų bruožas yra pretenduojantis į aiškiaregiškumą žaidėjų, trenerių, teisėjų minčių skaitymas, kurio klausantis susidaro įspūdis, kad su dauguma iš jų jis yra išlenkęs ne vieną butelį. Dažnai erzina ir jo prastai maskuojamas šališkumas, ypač kai žaidžia italai. Jis kažkodėl nuolat vengia pasakyti aiškią savo nuomonę dėl vieno ar kito epizodo, jeigu jau teisėjas sugrybavo ir nuošalės nebuvo, komentatorius (kuris yra arba turėtų būti futbolo ekspertas) turi taip ir pasakyti, o ne kažką mykti apie skirtingus matymo taškus, kameros juk sustatytos geriausiose vietose. Kesminą prilyginčiau nuo įvarčių bado kenčiančiam techniškam, bet nekūrybingam puolėjui, sublizgančiam kartą ar du per sezoną.
Tautvydas Meškonis ir Ko. Žaidimą gadina mažiausiai, nesisvaido begaliniais išvedžiojimais, sugebėtų aistringai komentuoti net rungtynes tarp Prienų ir Plungės mėgėjų komandų. Informaciją pateikia alų geriančio žiūrovo sugebėjimams ją apdoroti priimtinais kiekiais. Nusileidžia Kesminui tiek žinių bagažu, tiek nusišnekėjimo lygiu. Kartais būna nedėmesingas ir iš neteisingų prielaidų daro neteisingas išvadas. Puikus nieko nesakančių gramatinių konstrukcijų meistras, Meškonio vizitinė kortelė ilgai buvo tokios frazės: „galbūt vis dėlto tikrai“, „ko gero, tikriausiai neabejotinai“, „gerai, tačiau prastokai“. Dabar jau geriau, bet vis dar „pakankamai nelabai“.
Meškonis yra maždaug krašto saugas su antsvoriu. Nors šiame čempionate jaučiamas tobulėjimas, reikalą dabar dažnai sugadina jo „pašnekovai“. Gal nereikėtų sporto komentarams pokalbių šou stilistikos, jos ir taip visur pilna. Juolab kad tie pašnekovai besidalydami savo šabloniškomis mintimis dažnai nesugeba suregzti normalaus sakinio. O kai sugeba, konstruoja taip, lyg verstų iš rusų kalbos. Todėl ir išeina visokie „išpildyti perdavimai“, „išėjimai ant keitimo“, „golai“, „pramušimai“ ir „štangos“. Ypač linksma klausytis Stasio Danisevičiaus, kuris sakinius konstruoja lyg stovėdamas prie lentos aštuntoje klasėje. Gal vienintelis Ričardas Zdančius iš buvusių futbolininkų sugeba normaliai kalbėti, bet jo intelekto koeficientas šiame kontekste buvo ir yra neįtikėtinai aukštas. Ir čia neapsieinama be profesoriaus Leonido Donskio, kuris pamažu tampa intelektualų pasaulio Žilvinu Grigaičiu. Neilgai trukus LTV tikriausiai suteiks jam etatinio komentatoriaus statusą ir tada prasidės tikros paskaitos apie tolerantiško spardymo per kojas genezę, olandų mokyklos įtaką unifikuotai futbolo kamuolio epistemologijai ar vaikystės traumų įtaką vartų penetracijai.
Darius Kuodis ir Rimas Mackevičius. Šituos vyrus geriausiai apibūdino viena mano draugė, atsitiktinai išgirdusi jų komentarą: „Jeigu nežinočiau, kad jie rimtai, pagalvočiau, kad čia išsidirbinėja Bronius su Česlovu“. Nedaug ką čia ir bepridursi, iki kritikos lygio toli. Išgirdę šitą mekenimą, jų komentarų objektai patirtų lengvą šoką. Kuodis su Mackevičiumi panašūs į australų vartininką, sugautą kamuolį praleidžiantį į savo vartus. Vieną Rimvydą Delkų Lietuvos televizija pakeitė dviem. Tik Delkaus nusišnekėjimai pykdydavo iki galo, o šitų dviejų – jau tik juokina. Ir verčia abejoti LTV sporto redakcijos profesionalumu arba žavėtis jos humoro jausmu. Atrodo, kad Kuodis sėdėtų ant kuolo ir kentėtų atitinkamas kančias. O maloniausia jų komentaruose yra laukimas, nes Mackevičius komentuoja „ant keiksmažodžio ribos“. Akivaizdu, bet neįtikėtina – jis dar ir rašytojas, 1990 metais išleido blankią abejotinos autorystės knygelę „Futbolas – milijonų aistra“, kurioje liaupsinamas rusų futbolas ir SSRS rinktinė vadinama „mūsų rinktine“. Neatsitiktinis tas jo lengvas rusiškas akcentas. Galėtų iš rusų pasimokyti dar ir komentavimo kultūros, jie turi gerą mokyklą.
Turėdamas progą žiūriu futbolą per vokiečius. Visapusiškas malonumas. Komentatorių lygis atitinka aikštės žaidėjų lygį, tiek jie, tiek ir pakviesti ekspertai (Pierre Littbarski, Rudy Völler, Günter Netzer ir kt.) šneka aiškiai, be nereikalingų išvedžiojimų, įdėmiai seka įvykius aikštėje ir taikliai juos komentuoja. Jeigu neturi ką pasakyti – tyli, turi savo nuomonę ir nebijo aštriau pakritikuoti žaidėjų, trenerių ar teisėjų. Per pertraukas – išsamesnė analizė su papildomais įdomiausių epizodų komentarais iš studijos. Transliacijų lygis irgi kitas – vaizdo kampe visada matyti laikrodis ir rezultatas, o per baudos smūgį akimirksniu apskaičiuojamas atstumas iki vartų ir sienelės. Taip, jie geriausiai suorganizuoto ir kol kas vieno įdomiausių futbolo čempionato šeimininkai, jiems būtina. Bet juk profesionalų reikalavimai sau ir jų atrankos kriterijai neturėtų priklausyti nuo šalies.
Ne komentarams – [email protected]
