Varna buvo sena ir šluba. Ji tupėjo pievoje po medžio šešėliu ir liūdnai kranksėjo. Aš žiūrėjau į ją sėdėdamas ant suoliuko šalia tvenkinio gražiame Vokietijos mieste ir stebėjau, kaip prasideda graži rudens diena.
Mano smegenys virškino vakar išgerto puikaus vokiško alaus likučius, todėl buvau atviras pasaulio smulkmenoms. Prie varnos stabtelėjo gerai apsirengęs vyras ir keletą minučių stebėjo nesėkmingus jos bandymus paskristi bent keletą metrų. Paskui iš popierinio kepyklos maišelio išsitraukė pietums nusipirktą bandelę ir sulaužęs numetė varnai. Mano atmintyje pradėjo skraidyti kiti panašūs prisiminimai iš to miesto. Dvi žąsys, krypuojančios plytelėmis grįsta upės krantine, ramiai, neskubėdamos ir nesišalindamos pro šalį einančių žmonių. Ančiukai, lakstantys aplink mano kojas ir laipiojantys ant batų kitoje to paties tvenkinio pusėje kitame to paties miesto laike. Šunys gerose kavinėse, ramiai sau tupintys šalia šeimininkų ir niekam neužkliūvantys.
Stebėdamas varną pagalvojau, kad būtent lietuviai visada buvo arti gamtos ir gyvulių. Apie tai poeziją ir prozą rašė klasikai. Tauta iki šiol didžiuojasi savo civilizacijos mažai paliesta gamta. Tik yra viena problema – požiūris į tą gamtą ir gyvūnus irgi mažai civilizacijos paliestas. Iš kur tokia neapykanta šunims, katėms ir voveraitėms? Ir tas noras uždėti apynasrius netgi tiems šunims, kuriems jų negamina? Gal tauta neteisingai suprato Jono Biliūno „Kliudžiau“? Aišku, baisu, kai koks nors kovinis šuo kandžioja vaikus, bet ar jis kaltas, kad debilas jo šeimininkas laiko ir vertina jį kaip pavojingą ginklą? Tokių šunų šeimininkus reikėtų tikrinti taip pat, kaip tikrinami norintys įsigyti šaunamąjį ginklą, bet tiek fantazijos biurokratai neturi. Kol kas renkamasi ekstensyvios išeitys – apynasriai visiems.
Ir ne tik apynasriai. Šalia mano mėgstamo tako į mišką viename Vilniaus rajone atsirado ženklas, draudžiantis vedžioti šunis. Mat takas kelis šimtus metrų eina pro parką, kurį mėgsta proletarai pensininkai ir bybininkai (beje, moterims apie juos įspėjančių ženklų nėra).
Viena mano draugė veterinarė gavo iškvietimą į policiją, kur jai paaiškino, kad ją skundžia kaimynas, nes ji savo seną, geraširdišką ir jau sunkiai vaikštantį šunį vedžioja be apynasrio. Kadangi skundas buvo jau ne pirmas, policininkai pasijuokė kartu su ja ir pasiūlė su juo (kaimynu) elgtis atsargiau. Tą kaimyną, ne kažkokį nuprotėjusį pensininką, o jauną „normaliai“ atrodantį ir (tikriausiai nelaimingai) vedusį vyrą ji pirmą kartą pamatė, kai užėjo draugiškai pasikalbėti. Pirmą kartą, nes niekada nebuvo jo sutikusi šalia namo vedžiodama šunį, jis skųsdavo žiūrėdamas pro langą. Nieko iš to draugiškumo jai neišėjo, tik dar kartą įsitikino, kad kvailiai yra pavojingiausi gyvūnai, ir išsinuomojo kitą butą, nes jo savininkas nerodė jokio noro kaip nors jai padėti.
Bet aukščiausio balo nusipelno mano paties matyta situacija viename Vilniaus restorane su lauko terasa. Jaunas „vyras“ policijai paskundė, kad šalia jo lauke prie restorano staliuko ramiai sėdinčių žmonių taikiai aplinkui vaikštantis šuo yra nepririštas ir be apynasrio. Kai prisistatė du patruliai, iš pradžių nesupratau, kas darosi, tas šuo buvo draugiškai priėjęs ir prie mūsų staliuko. Patruliai irgi nelabai suprato, juolab kad šuns šeimininkas išliko ramus ir net nebandė ginčytis ar ko nors kaltinti. Todėl ir skundikas, nuo kompleksų išpurtusiu snukiu, tai yra veidu, ant viso pasaulio pykstantis ir dėl to per anksti nukvakęs durnelis, nepatyrė jokios satisfakcijos.
O aš pasimėgaudamas pradėjau skaičiuoti, kiek tokių tipelių mielai paaukočiau dėl vargstančių, skriaudžiamų ir savo likimo nulemti negalinčių gyvūnų gerovės. Žmonėms tai irgi būtų tik į gera. Kaip į gera yra keletas barų, kuriuose kartu su šeimininkais gali būti šunys.
Ne komentarams – [email protected]
