Aštuoniolika su trupučiu metų Lietuvos vyriausybių vadovai buvo tik konservatoriai ir socialdemokratai. Trumpai vadovavo liberalcentristai, Rolandas Paksas. Kodėl „gudrieji“ vadovai isteriškai ieško kaltų kitose partijose, o patys vėl žada padaryti viską, kad visiems būtų gera gyventi. Bet kodėl jie to nepadarė per aštuoniolika metų, kai valdė Lietuvą?
Per aštuoniolika metų jie parodė, ką gali, todėl tikėtis, kad dabar padarys ką nors gero, nebėra prasmės. Taupydamas vietą, nepriklausomos Lietuvos valdytojus vadinsiu tiesiog socialkonservatoriais. Jie šį pavadinimą užsitarnavo. Prisiminkime, kaip viskas vyko. Iš pradžių jie gudriai susuka protus rinkėjams, daugumos balsus paima vieni, kiti tarsi aršiai kritikuodami sėdi opozicijoje. Paskui pasikeičia vietomis. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju Seimo restorane sėdi apsikabinę ir gurkšnoja brendį. O kai žmonėms sukti smegenis tapo sunkiau ir nebegalėjo nei vieni, nei kiti užsitikrinti daugumos, jie tiesiog susijungė į vieną koaliciją ir pasivadino keistu, nelabai kam suprantamu „vaivorykštės“ vardu. Ir Vyriausybę pavadino „vaivorykštės“. Yra pasaulyje toks reiškinys kaip vaivorykštė, bet tokio reiškinio, tokios ideologijos, kaip socialkonservatoriai, pasaulis nėra matęs. Bet čia Lietuva. Jie bet kokiam savo žingsniui paruošia pasiaiškinimą, kaip, beje, ir bet kokiam nusikaltimui.
Išporceliavo šalies turtą
Į „vaivorykštę“ socialkonservatoriai susijungė 2006 m. Tuo metu Lietuvos ekonomikos augimas buvo didžiausias iš Baltijos šalių. Infliacija tuomet siekė vos 2,5 proc., o būtiniausių prekių kaina buvo 30–40 proc. mažesnė nei dabar. Po jų „vaivorykštinio“ valdymo, infliacija išaugo daugiau nei 12 proc., būtiniausių prekių kainos tapo neįkandamos. Elektros kaina pakilo 30 proc., šilumos – per 50 proc. Susipykę su savo protu susipyko ir su Rusija, susprogdino nekilnojamojo turto burbulą, pradėjo didėti bedarbystė, biudžetas nevykdomas, streikuoja medikai, mokytojai, studentai, vežėjai. O dabar pasaulio ekspertai piešia dar niūresnę mūsų šalies ateitį.
Verta prisiminti ir nusikaltimus, padarytus per tuos aštuoniolika valdymo metų: organizavo žemės ūkio žlugimą, išvogė visą Lietuvos turtą, pavadinę tai graziu zodziu „privatizavimas“, sukėlė bankų krizę, iš žmonių atėmė indėlius, žemę padarė kilnojamu turtu ir visas turimas žemes, ar tai būtų bevertės pelkės, ar smėlynai, persikėlė į Vilnių ir čia tapo brangių, milijonus kainuojanciu sklypų šeimininkais.
Padovanojo Willjams‘ui „Mažeikių naftą“, dar už tai ir primokėjo.
Dešimt kartų pigiau pardavė Lietuvos dujas, šešis kartus pigiau Vakarų skirstomuosius tinklus, paėmė į savo rankas alkoholio pramonę, sužlugdė Alytaus tekstilę, įkūrė EBSW, sunaikinusią 300 įmonių ir iš žmonių atėmusią apie 100 mln. Lt.
Pasirašė susitarimą su ES uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, iš Elektrėnų elektrinės sumanė padaryti muziejų. „Lietuvos kurą“, t.y. daugiau kaip 100 degalinių, pardavė už 1 Lt.
Vienintelę Lietuvos gamtinių išteklių turinčią „Geonaftą“ pardavė už pačios Geonaftos pinigus.
Užkrovė skolas
Baigia sužlugdyti smulkųjį ir vidutinį verslą ir greitai baigs išvaryti visus mąstančius žmones į užsienį. O kiek prisiskolino! Jau šiandien be ES paramos kiekvienas Lietuvos gyventojas skolingas 15 tūkst. Lt. Į ES biudžetą pagal dabartinę metodiką kasmet turėsime mokėti po 1 mlrd. Lt ir ta suma tik didės.
Tai tik keletas valdžiusiųjų „darbelių“. Bet, ko gero, ir patys suprato, kad per daug prisidirbo, todėl norėdami nukreipti žmonių dėmesį nuo savęs ir tikėdamiesi, kad žmonės užmirš apie jų darbelius, pradėjo pulti Darbo partiją ir Viktorą Uspaskich, ieškoti meilužių ir galimų klaidų buhalterijoje.
Lyg to dar būtų negana, Seime ir kitose valdžios struktūrose įvedė dar pasaulyje neregėto mąsto politinę prostituciją. „Nupirkti“ Seimo narį ar „parduoti“ tapo tiesiog gyvenimo būdu. O prezidentas ir inteligentija tuo džiaugiasi, palaiko, skatina ir toliau stumia šalį į nuosmukį ir degradavimą, paprastus žmones laikydami tiesiog runkeliais.
Yra sakoma: stipriausios dvasios žmonės ir poetai gimsta provincijoje, o sostinėje jie miršta. Tačiau valdantieji jau baigia visiškai numarinti provinciją.
Prieš šiuos rinkimus socialkonservatoriai vėl tapo socialdemokratais ir konservatoriais, vėl bičiuliaujasi paslapčiomis. Tačiau prezidentas Valdas Adamkus, užsiėmęs Gruzijoje reikalais, matyt, nepastebėjo, kad prieš rinkimus socialkonservatoriai turi rodytis atskirai ir dar prieš rinkimus, iš anksto palaimina „vaivorykštės“ vyriausybę. Sunerimę konservatoriai atkerta V. Adamkui, kad šis juos per anksti demaskavo, juk rinkimai dar neįvyko.
Kas laukia visų mūsų
Kas mūsų laukia po rinkimų? Nejaugi tie patys žmonės, toks pat darbas, tos pačios vagystės? Netiesos sakymas ir drabstymasis purvais? Ir visiškas Lietuvos ekonomikos žlugdymas?! Bijau, kad tokia kadencija Lietuvai galėtų būti paskutinė. Po to būtų beveik neįmanoma ištaisyti padėties. Lietuvai bus pateiktos sąskaitos tiek iš rytų, tiek iš vakarų. V. Adamkus jau nebebus šalies vadovas, ir vienintelį, ką mes iš jo išgirsime, tai bus tai, jog jis susirūpinęs... O dabar prezidentas kartu su panašiai mąstančiais parlamentarais Gruzijos įvykių fone susizgribo pataisyti Lietuvos įstatyminę bazę, kad agresijos prieš Lietuvą atveju, mus galėtų ginti NATO pajėgos. Bet ir čia jie gavo „per galvą“.
Sunku suprasti socialkonservatorių žingsnius su šalies vadovu priešakyje. Pačių sukeltoje isterijoje jie visiškai praranda loginį mąstymą ir negirdi jokių patarimų. Pavyzdžiui, kai jiems Darbo partijos nariai sakė, kad nereikia palaikyti nacionalinio investuotojo LEO LT, darbiečiai tuoj apkaltinami Kremliaus įtaka. Kai darbiečiai balsuodami balsavo už šį projektą, juos vis vien vadino Lietuvos priešais.
Asmeniniai darbai
Gerbiami Lietuvos žmonės, kas jau nusprendėte ir kas dar neapsisprendę, raginčiau visus eiti balsuoti, jeigu kitą rytą po rinkimų nenorite pamatyti tų pačių veidų, kurie niokoja Lietuvą. Turite prisiminti ir įvertinti ir vienų, ir kitų veiklą per aštuoniolika nepriklausomybės metų, jų nuopelnus, „darbelius“ ir padaryti teisingą sprendimą. Jeigu ne dėl savęs, tai nors dėl savo vaikų.
Banalu agituoti už save, o ir neveiksminga, tačiau noriu priminti, kad čia, Lietuvoje, nuo nulio yra sukurtas mano verslas, ištraukiant įmonę iš bankroto, nepadedant valstybei pastatytos naujos gamyklos, o atvirkščiai – trukdant. Turiu moralinę teisę pasakyti, kad mano darbai kalba už mane.
Dirbdamas privačiame sektoriuje sunkiausiais laikais sukūriau 4 tūkstančius darbo vietų. Apie 1,5 mlrd. Lt sumokėta mokesčių pavidalu valstybei ir atlyginimų pavidalu žmonėms. Dešimtims tūkstančių žmonių suteikta socialinė parama. Pastatytos ir įrengtos modernios įmonės, kurios pavyzdžiu gali būti net Vakarams, ir t. t.
Būdamas aukštose pareigose asmeniškai pasiūliau, kaip išsaugoti ar naudingai parduoti Mažeikių naftą. Taip valstybės biudžetas pasipildė daugiau kaip 2 mlrd. Lt.
Mano iniciatyva ES sutartyje įrašyta, kad Lietuva turi likti branduolinės energetikos valstybe bei neuždaryta, o tik sustabdyta IAE.
Mano iniciatyva buvo sukurta Verslo darbdavių konfederacija, kuri tapo svarbiausia smulkųjį ir vidutinį verslą ginanti asocijuota struktūra.
Mano iniciatyva buvo pateiktas įstatymas, kaip reguliuoti dujų, elektros ir šilumos kainas.
Mažai kam žinomas ir tas faktas – kad mano iniciatyva buvo ratifikuota sienų sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos, kuri buvo pasirašyta dar 1998 m. ir dulkėjo Rusijos dūmos stalčiuose. Tam pasitarnavo geri asmeniniai santykiai su tuometiniu Rusijos dūmos vicepirmininku, dabartiniu Kaliningrado gubernatoriumi Georgijumi Bosu.
Noriu pabrėžti ir mano nuoseklią kovą prieš įsisiūbavusias monopolijas. Šios kovos naudą ir poreikį jau pradeda suprasti visuomenė, net oponentai.
Jaunimui atvėrėme kelią
Visko neįvardysiu, bet tai yra įrodymas mano nuoseklaus ir nuoširdaus darbo Lietuvai, mano vaikų Tėvynei.
Gerbiamieji, pasirinkę „Darbo partija + jaunimas“, sąrašo Nr. 10, jūs suteiksite šansą mums dirbti Lietuvos labui, ruošti pragmatišką Lietuvos valdymui jaunąją kartą. Būtent Darbo partija prisibeldė iki jaunimo širdžių, tad jaunimas privalo eiti į didžiąją politiką.
Darbo partija suteikia jaunimui rinkimuose lygius šansus, ir tuo pačiu padidina sau praėjimo į Seimą barjerą iki 7 proc. Galiu pažadėti, kad „Darbo partija + jaunimas“, sąrašo Nr. 10, 2008 – 2012 m. kadencijai pasiruošę geriau nei prieš ketverius metus.
Darbo partija priima ambicingą iššūkį sustabdyti šalies ekonominę griūtį, sukurti patikimą Lietuvos energetikos kampaniją ir ją įgyvendinti, pažaboti monopolijas bei skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Subalansuoti socialines garantijas ir užtikrinti pragmatišką bei saugią užsienio politiką. Ir, ko gero, svarbiausia – paruošti kelią jaunimui eiti į didžiąją politiką ir sustabdyti jų emigraciją. Tam reikia nedaug, tik rinkimų dieną pataikyti į dešimtuką – sąrašo Nr.10.
Darbo partijos pirmininkas
Viktoras Uspaskich
