„Nuostabu, kiek motinų tave mylėjo“, – ironiškai beveik pačioje filmo pabaigoje dėbtelėjo pagrindinio herojaus Šliomo žmona Sara. Ši replika atskleidžia daugybę žmogiškųjų dramų, paprastų, žmogiškų problemų, su kuriomis susiduria Etiopijos žydu apsimetantis Šliomas (Saliamonas).
Drama, jausmai, tapatybės paieškos ir svajonės siekimas yra pagrindiniai filmo specialieji efektai. Anot vienos recenzentės Angelikos Kettelhack, tai ramus epas, tačiau jokiu būdu ne nuobodus. Net sunku patikėti, kad filmas trunka beveik tris valandas, o bandymas trumpinti bent vieną epizodą sugadintų visą istoriją.
Filmas pagrįstas ir asmenine rumunų kilmės režisieriaus Radu Mihaileanu patirtimi. „Žmonės dažnai vertinami pagal nusistovėjusius stereotipus: arabai, žydai, alžyriečiai, rumunai, prancūzai ir vokiečiai... Tokios apytikrės tapatybės tik varžo. Jos neteisingos. Jos neparodo, kaip kultūros sąveikauja, kaip susikerta asmeniniai keliai ir likimai“, – apie savo naująjį filmą teigė režisierius.
Pagrindinė mintis, kirbanti galvoje išėjus iš kino salės ta, kad, nepaisant kultūrinių ar religinių skirtumų, visi mes esame vienodi: ieškome savęs, viliamės, klystame ar nuklystame, vienodai mylime, tikime, pykstame, išgyvename dėl valstybinių ar globalių problemų, linksminamės, netgi šokame pagal tokią pačią muziką. Visa tai – natūralu ir žmogiška ir šie dalykai nepaiso kultūrinių ar religinių sienų.
Filme kalbama daugybe temų – nuo politikos absurdo iki tolerancijos, tikėjimo, besąlygiškos motinos meilės ar eilinės šeimos problemų. Būtent per vieną herojų, vėliau per jį įsivaikinusią šeimą parodoma, kad už politikų sprendimų visuomet stovi paprasti žmonės, kuriems pagal tuos sprendimus reikia gyventi.
Spendimas – į Šventąją žemę parsiųsti visus Etiopijos žydus (kontroversiška operacija „Mozė“ tėra viena iš daugelio. Izraelis žydus bandė susigrąžinti ne tik iš Afrikos, bet ir iš Pietų Amerikos, Azijos šalių). Kas bus su berniuku iš Etiopijos, kurios mama katalikė ir kuris nė nenutuokia, kad yra Tora ir gyvenimas vakarietiškoje valstybėje?
Kad liktų Izraelyje Šliomas jokiu būdu negali atskleisti savo paslapties – jis neturi nė lašo žydiško kraujo. Jis ne tik turi išlaikyti savo paslaptį, bet ir įrodyti esąs grynakraujis žydas, antraip bus išsiųstas atgal į pilietinio karo ir bado nuniokotą Etiopiją. „Adomas buvo raudonodis, nes Dievas jį nudrėbė iš molio“, – religiniuose ginčuose, bandydamas įrodyti savo žydišką kilmę mylimosios tėvui, pareiškia Šliomas.
Pasakojimas pagrįstas tikromis problemomis – rasizmu ir religine priespauda, su kuriomis iš Etiopijos kilę žydai susiduria ir šiandien. Filme paliečiama ir daugiau šiandienos klausimų: „Ar turėtume grąžinti žemę arabams“, – jau ūgtelėjęs herojus paklausia Egipte augusio senelio. „Štai tie medžiai augo jau prieš mums ateinant. Manau, turėtume dalytis žeme kaip saule ir šešėliu“, – atsako senelis.
Režisierius puikiai parodo net tik kaip naujoje visuomenėje keičiasi imigrantai, priimdami tradicijas ir pasaulio suvokimą, bet kaip kinta ir pati visuomenė, ar bent jos dalis, atsiradus naujiems, kitokiems jos nariams. Šliomo labai greitai išmoksta hebrajiškai ir prancūziškai, kaip ir kalbama jį įsivaikinusioje šeimoje. Tačiau ir pati šeima, kurioje, be Šliomo, yra dar du tikri vaikai, bando prisitaikyti. Kartais tokios pastangos nuveda iki komiškų situacijų: „Mes esame kairiųjų pažiūrų, tačiau žinome, kad tu religingas ir Etiopijoje gynei Torą, todėl šiandien su tavimi pasimelsime“, – prie pietų stalo pareiškia tėvas. Jie netgi serga tomis pačiomis ligomis ar išgyvena dėl problemų, kurios liečia jų įvaikį: visa šeima dalyvauja demonstracijose prieš juodaodžių Izraelyje diskriminaciją.
Besąlygišką motinos meilę, kuriai taip pat nėra jokių sienų, kultūrų ar rasių ribų, įkūnija Šliomo pamotė Yael: ji išmoksta net sveikintis pagal etiopiškas tradicijas, o mokyklos tėvų bendruomenei pareiškus, kad jie atsiims savo vaikus, nes neva bijo ligų iš Afrikos, ji kaipmat visų akivaizdoje aplaižo Šliomo veidą: „Silpnapročiai, jis sveikas!“.
Tai puiki tolerancijos pamoka. Ir kartu filmas apie kitokius ir apie mus – kaip mes gyvensime kartu?
