Šis straipsnis (http://www.regnum.ru/news/328444.html) buvo paskelbtas Rusijos naujienų portale www.regnum.ru. “Omni laiko” redakcija nusprendė, kad mūsų skaitytojams gali būti įdomu, kaip Lietuvos politinę situaciją analizuoja kaimynų politologai.
Politinės situacijos tyrimas Seimo rinkimų išvakarėse
Likus dviems savaitėms iki rinkimų į Seimą Lietuvoje karaliauja nerimastingas neapibrėžtumas dėl šalies ateities. Laimėtojai formuos Vyriausybę ir rekomenduos iš savo gretų Seimo pirmininką bei ministrą pirmininką. Neseniai paskelbti "įvykių raidos scenarijai”, pateikti kai kurių Lietuvos politologų, veikiau primena būrimą iš kavos tirščių.
Pagal šias prognozes, jei Viktoro Uspaskicho Darbo partija (DP) gaus 35-37 Seimo mandatus, tai ji formuos valdančiąją koaliciją drauge su viena iš “tradicinių” partijų - socialdemokratais, socialliberalais, liberalcentristais (o jei gaus 38?). Jei ji gaus 49-62 mandatus, tai bendradarbiaus su eksprezidento Rolando Pakso arba Kazimiros Prunskienės koalicijomis (nes neva šie gaus balsų mažumą, tačiau jų užteks pasiekti parlamentinę daugumą). Galų gale pagal trečią scenarijų, jei DP gaus 34-44 balsus, o socialdemokratų ir socialliberalų koalicija - 29-43, tai bus galimybė formuoti “plačią koaliciją”, į kurią įeis DP ir visų keturių “tradicinių partijų” (šį kartą ir konservatorių) atstovai.
Kažkodėl iš politologų akiračio išnyko kiti galimi variantai: Darbo partija pati surinks daugumą balsų ir pati viena valdys šalį (šiuo atveju jai nėra jokios prasmės dalytis valdžia), R. Pakso koalicija išsiveržia į priekį ir iš atsiliekančiųjų atsiduria antroje pozicijoje. O kalbant apie V. Uspaskichą, nederėtų pamiršti, kad sociologinės apklausos garantuoja jo partijai Seimo rinkimuose ne tik 30 proc. rinkėjų balsų. Yra ir vienmandatės apygardos, kur iškeltos V. Uspaskicho palaikomos kandidatūros. Niekas nežino, kiek tokių kandidatų pateks į Seimą. Šis žmogus į valdžią eina “plačiu frontu”. Ir pats jau ne sykį yra skelbęs, kad tikisi triuškinamos pergalės, Seimo daugumos, o save mato Lietuvos premjero poste.
Kodėl Lietuva nebijo premjero ruso?
Bijo. Perspektyva ministro pirmininko kėdėje turėti rusą, už kurio, šiaip ar taip, sprendžiant pagal Lietuvos žiniasklaidą, slepiasi “Maskvos ranka” (jo verslas susijęs su Rusija), Lietuvos politiniam isteblišmentui vis dar atrodo šokiruojanti. Tačiau daugeliui eilinių etninių lietuvių, sudarančių 83 proc. Lietuvos gyventojų, visa tai atrodo kiek kitaip. Mažiausiai trečdalis rinkėjų pasirengę atiduoti savo balsus už šį žmogų ir partiją, įkurtą už jo pinigus.
Nieko panašaus negalėtų atsitikti Latvijoje ar Estijoje. Tačiau dviejose kitose Baltijos šalyse tai galima paaiškinti paprastai: ten piliečiai yra daugiausiai latviai ir estai, kurie turi teisę rinkti, ir yra ne piliečiai, daugiausiai rusai ir rusakalbiai, kurie šios teisės neturi. Ir suprantama, kad latviai ar estai nebalsuos už partiją, įkurtą ruso.
Lietuvoje “ne piliečių” praktiškai nėra - už tai Lietuvą ne kartą gyrė žmogaus teisių gynimo sferose. Visų tautybių žmonės, gyvenę Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo, automatiškai tapo Lietuvos piliečiais (vadinamasis “nulinis” variantas). Kita vertus, taip atsitiko ne tiek dėl ypatingo lietuvių “žmogaus teisių” suvokimo, kaip nuolat pabrėžiama, kiek dėl palankios lietuvių nacijai demografinės padėties, kuri garantuoja lietuviams didelę (83 proc.) daugumą (kaip Lietuvą valdžiusiems lietuvių komunistams pavyko tarybų valdžios metais pasiekti tokį įspūdingą, palyginti su padėtimi Latvijoje ir Estijoje, demografinį rezultatą - kitas klausimas). Nėra rizikos (rusų kilmės žmonės šiandien tesudaro 6 proc. šalies gyventojų) - nėra problemos. 6 proc., atėję prie balsadėžių, negali nuspręsti šalies likimo, išrinkti į šalies vadovų postus ruso.
Sutikusi su “nuliniu” pilietybės variantu, Lietuvos valdžia neapsiriko. Seimo rinkimuose, kurie vyks spalio 10 dieną, nei 6 proc. rusų, nei maždaug tiek pat lenkų nieko nelems. Ne jie veda “ruso partiją” į valdžią. Atsitiko kai kas visiškai kita, tai, ko niekas nelaukė. Viktoro Uspaskicho rinkėjų dauguma - lietuviai. Be to, V. Uspaskichas - netgi ne iš tų rusų, kurie gimė ir gyveno Lietuvoje - tai šį įvykį daro dar įdomesnį. Jis - iš rusų “atvykėlių”, atvažiavusių į šalį nepriklausomybės išvakarėse ir suspėjusių gauti Lietuvos pasą pagal “nulinį” variantą. Jis “atėjūnas” ir šiandien jis pretenduoja į šalies vadovo postą. Situacija, kuri Latvijoje ir Estijoje neįmanoma.
Šį fenomeną galima ir reikia vertinti iš įvairių pusių. Pirmiausia turime atsižvelgti į kur kas glaudesnį nei kitų dviejų Baltijos tautų, istorinį lietuvių ir rusų, rusakalbių ryšį (senoji slavų kalba netgi buvo oficiali Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kalba). Greta skirtumų - daugelio pasaulėžiūrinių, psichologinių, dvasinių bruožų bendrumas.
Antra, demografinė situacija, kaip jau minėta, Lietuvoje sukūrė, kaip sako šios šalies dešinieji, “imuniteto rusų grėsmei” nebuvimą: dauguma lietuvių, pasirengusių atiduoti V. Uspaskichui ir jo sukurtai Darbo partijai savo balsus (maždaug 30 proc. gyventojų), nemato nieko baisaus, kad jis rusas. Lietuvoje nėra to “vietinės nacijos” ir “rusakalbių” priešiškumo, kuris šiandien juntamas kitose dviejose Baltijos valstybėse. Tiesa, rusofobija egzistuoja politiniame olimpe, dešiniosiose partijose ir tarp jų rinkėjų. Pastaruoju metu, ypač Lietuvai tapus ES ir NATO nare, kur kas griežtesnė tapo ir oficialiosios valdžios, kurią kontroliuoja kairioji koalicija, pozicija. Tačiau ir čia turėtume skirti istorines, kartais neurotiškomis virstančias lietuvių baimes dėl galimo nepriklausomybės praradimo (“grėsmė iš Rytų”), ypač išaugusias dėl pastaruoju metu sustiprėjusios centralizuotos valdžios Rusijoje, ir santykius su rusais buitiniu lygmeniu. Taigi politiniame olimpe rusofobija turėjo ir turi savo vietą, o buitiniu lygmeniu rusakalbiai iš esmės nepatiria jokio tituluotosios tautos priešiškumo.
Trečia, ar neturėtume teisės kalbėti apie tokį reiškinį kaip “vakarietišką” tautybės jausmo formavimąsi? V. Uspaskichas, išvykdamas į Vakarus, ne tik turi visas galimybės būti Lietuvos atstovu - kitkam jis ir negali atstovauti, nes daugelyje Vakarų valstybių, sakykim, Prancūzijoje, pilietybė ir tautybė tapo sinonimais. O kokios tavo tautinės šaknys - neturi reikšmės. Lietuvos kultūrinė istorinė tradicija, beje, taip pat čia vaidina didelį vaidmenį: Didžiosios Lietuvos kunigaikščiai, ypač Gediminas, vedė “atvirų durų” politiką svetimtaučių atžvilgiu, kviesdamas juos įsikurti lietuvių žemėse, suteikdamas jiems patrauklias sąlygas.
Tiesa, kai kuriuos svetimtaučius Vytauto laikais atveždavo prievarta, tačiau po to integruodavo į lietuvių visuomenę, nesunaikindami tautinių ypatumų, o išsirinkdami tai, kas geriausia. Štai vienas pavyzdys: Trakuose, netoli Vilniaus, atsirado totorių tautybės atstovai karaimai, kurių palikuonys čia gyvena iki šiol, o tautinis karaimų valgis kibinai, keptų pyragėlių su mėsa rūšis, šiandien Lietuvoje laikomi lietuvių virtuvės skanėstu. Nepamirškime ir žydų bei Vilniaus kaip “antrosios Jeruzalės”, taip pat baltarusiškų, lenkiškų Lietuvos istorijos veiksnių. Visi jie, padauginti iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje drauge su “europilietybės” samprata, negali nepadėti naujo lietuviško bendrumo jausmo formavimuisi. Atsižvelgiant į visa tai labiau suprantamas nemažos lietuvių rinkėjų dalies “abejingumas” Darbo partijos lyderio “šaknims”, nes jis yra lygiai toks pat Lietuvos pilietis, kaip ir jie. Galima manyti, kad šiuo požiūriu, naujojo “tautos” ir “tautybės” įsisąmoninimo požiūriu, lietuviai kur kas greičiau tapo “vakariečiais” nei kitos dvi Baltijos tautos, pasilikusios hermetiško uždarumo ir priešiško nusiteikimo pozicijose (apie kai kurias tokio jų elgesio priežastis, taip pat ir demografines sąlygas, buvo užsiminta anksčiau).
Ketvirta, pats V. Uspakichas savo ruožtu padarė ir daro viską, kad integruotųsi į sistemą ir taptų “lietuviu”. Čia, taip sakant, matyti abiejų pusių pastangos: visuomenės ir “rusakalbės asmenybės”. Kodėl jį, atvykusį į šalį brandaus amžiaus, lietuviai rinkėjai suvokia kaip “saviškį”, o, pavyzdžiui, eksprezidento Rolando Pakso rinkimų kampanijos rėmėjas ir patarėjas Jurijus Borisovas, beveik visą gyvenimą praleidęs Lietuvoje, lietuvių aplinkos suvokiamas kaip svetimas? Todėl, kad J. Borisovas iki šiol kalba su lietuviais per vertėją. V. Uspaskichas, buvęs suvirintojas, sugebėjo (panoro) išmokti lietuvių kalbą. Su lietuvių rinkėjais jis kalba jų kalba. Jis prisiekia, kad dirbs Lietuvos labui. Galiausiai ne paskutinį vaidmenį atlieka ir asmeninės aplinkybės. Kažkada jis buvo vedęs rusę, tačiau šiandien jo žmona - lietuvė.
Penkta - V. Uspaskicho populiarumą aiškina ir ryški jo charizma. Jis stambus, jaunas, besišypsantis, antpuolį atremiantis pajuokavimu (o rinkimų išvakarėse jį atakuoja iš visų pusių). Jis groja bajanu ir dainuoja. Jis “savas vaikinas”. Kol kas mažai kas kreipia dėmesį į V. Uspaskicho kilimo į politines viršūnes ir Amerikos prezidentų ėjimo į valdžią analogijas. “Savo vaikino” įvaizdį pasitelkė Robertas Kennedy bei Billas Clintonas (prisiminkime jo saksofoną) - ir labai sėkmingai. Kitų Lietuvos lyderių aplinkoje vargu ar atsirastų politikų, kuriems būtų buvęs artimas toks įvaizdis ir kurie būtų juo apsiginklavę.
Kita “amerikietiška analogija” - V. Uspaskicho likimas. Tai “amerikietiška svajonė”, o JAV lietuviams - traukos centras. Neseniai svarbiausias Lietuvos laikraštis “Lietuvos rytas” išspausdino straipsnį apie pirmąją V. Uspaskicho žmoną, šiandien gyvenančią nedideliame Baltarusijos miestelyje. Iš jos mes sužinome, kad dar visai neseniai rusų vaikinas dirbo paprasčiausiu suvirintoju ir drauge su savo šeima gyveno statybiniame vagonėlyje. Šiandien jis - dolerinis milijonierius ir beveik pirmasis asmuo Lietuvoje. Jis - ne tarybinės nomenklatūros statytinis, kaip dabartinis Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas, ne vietinio, “nuo liaudies atitrūkusio” tautinio elito atstovas. Jis kaip vėjas įsisuko į politinį Lietuvos gyvenimą, besišypsantis, įsitikinęs savo pergale (neseniai pareiškė, kad jo partija Seime turės daugumą), išskleistais sparnais skrieja į politinio olimpo aukštumas. Kaip nemylėti tokio žmogaus? Kuo vargingesnis rinkėjas, tuo labiau jam patinka “išeivis iš liaudies”, tapęs pasakų princu. Štai lietuviai, visų pirma “paprasti žmonės” (žinoma, kad V. Uspaskicho rinkėjai - ne lietuvių inteligentija) ir atiduoda jam savo balsus. Be kita ko, ne tik apklausose. Europarlamento rinkimuose jo partija jau pasiekė stulbinamą pergalę.
Įdomu, kad tokią padėtį visiškai patvirtina paskutinė sociologinė apklausa, kurią atliko kompanija “Vilmorus” Atviros Lietuvos fondo ir Pilietinės visuomenės instituto užsakymu. Apklausos duomenimis, didžiausią įtaką balsavimo rezultatams pagal partijų sąrašus rinkimuose į Lietuvos Seimą turės partijų lyderiai, jų savybės. Didžiausią įtaką sprendimui, balsuoti ar ne už vieną ar kitą partiją, apklaustųjų nuomone, turės ne priešrinkiminė agitacija (5,1 proc.), o tai, kiek “patrauklūs” bus patys kandidatai (19,1 proc.).
Šešta, V. Uspaskichas - ne tik “žmogus iš gatvės”, jis dolerinis milijonierius, ką tik drauge su žmona deklaravęs turto už 152 milijonus litų (daugiau nei 50 milijonų dolerių). O jo partijoje - dar 9 milijonieriai. Reikia būti ypač naiviam, kad nesuprastum, kokį vaidmenį kuriant partiją ir jos lyderio įvaizdį turi pinigai. Savaime aišku, didelės lėšos - dar vienas svarbus veiksnys, sąlygojantis sėkmę. Nė viena kita Lietuvos partija negali pasigirti tokiais turtais.
Septinta, Darbo partijos įkūrėjas - sąmoningai “žiniasklaidinis” žmogus. Jis - ne tik paskutinių televizijos naujienų personažas, bet ir beveik visų Lietuvos televizijų kanalų diskusinių laidų dalyvis. Jis nebijo nei kameros, nei diskusijos. Manytina, kad tai sąmoninga, pasiteisinusi taktika. Šiandien jį pažįsta kiekvienuose namuose.
Galiausiai aštunta - negalime ignoruoti ir fakto, kad Darbo partija - tai ne rusų partija. Rusakalbis tik jos lyderis, o jo pavaduotojas - armėniška pavarde. Beje, Lietuvos rusų sąjunga ne tik kad neįsitraukė į V. Uspaskicho partiją, bet netgi nesudarė su ja koalicijos. Jei pažvelgsime į DP kandidatų į Seimo narius sąrašus, praktiškai ten pamatysime tik lietuviškas pavardes. Kitas dalykas, kad visa tai - “nauji žmonės”, dar neišbandę savęs valdžioje. Bet ir tai kaip tik yra teigiamas dalykas rinkėjų akyse.
Lietuvos rinkėjo logika
Jei atkreipsime dėmesį į Lietuvos rinkėjų elgseną pastaraisiais metais, pastebėsime akivaizdų dalyką: Lietuvos rinkėjas visada balsavo prieš tuos, kurie buvo valdžioje. Iš pradžių jam teko rinktis iš dviejų “tradicinių” partijų - kairiųjų ir dešiniųjų. Seimą kontroliavę konservatoriai užleido vietą A. Brazausko partijai, tada tai šokiravo ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną (“buvusieji sugrįžo”). Tačiau greitai tie procesai prasidėjo ir kitose buvusio socialistinio bloko šalyse. Kituose Seimo rinkimuose rinkėjas balsavo už tuos, kurie buvo opozicijoje - konservatorius, o po to vėl parodė nepasitikėjimą valdančiąja partija ir balsavo už kairiųjų bloką, kuris valdo šiandien.
Tačiau Lietuvos politinėje arenoje pasirodžius “naujajai kartai”, kurios atstovus Lietuvos politologai linkę vadinti “nesisteminiais”, o žiniasklaida - tiesiog “populistais”, situacija pasikeitė.
Kadangi abi “tradicinės” jėgos, kairieji ir dešinieji, jau po du kartus buvo valdžioje, tai Lietuvos rinkėjas linkęs ieškoti “trečiosios” jėgos, dar “nesusitepusios” valdžia. Pirmąja tokia jėga buvo Liberalų sąjunga, kuri, vadovaujama R. Pakso, paskutiniuose rinkimuose pelnė sėkmę, tačiau buvo priversta tapti opozicine partija po to, kai socialdemokratai ir socialliberalai sugebėjo suvienyti balsus Seime ir sukurti valdančiąją koaliciją. Tada R. Paksas prieš prezidento rinkimus sukūrė Liberalų demokratų partiją, į kurią perviliojo dalį liberalų. Šios partijos palaikomas, jis sensacingai laimėjo prezidento rinkimus, pralenkęs pagrindinį favoritą - Valdą Adamkų. Jau tada “tauta” balsavo už jį, nekreipdama dėmesio į “tradicinių partijų” ir “elito” nepasitenkinimą. Per prezidentinį skandalą, kuris baigėsi R. Pakso apkalta ir V. Adamkaus išrinkimu, rinkėjai, sprendžiant pagal apklausas ir protesto akcijas, palaikė “savo” prezidentą ir jo partiją. Galima tvirtinti, kad jei R. Paksui būtų buvę leista dalyvauti neeiliniuose prezidento rinkimuose 2004 m., jis ir antrą kartą būtų nugalėjęs V. Adamkų.
Šiandien R. Paksui uždrausta užsiiminėti politine veikla. Jis negali būti išrinktas į vadovaujančius postus. Tačiau rinkėjai slepia nuoskaudą. Tai netikėtai išryškėjo per paskutinius prezidento rinkimus, kai iki tol paskutines vietas pagal apklausas užimdavusi kandidatė į prezidento postą K. Prunskienė pateko į antrąjį turą po to, kai R. Paksas paragino savo rinkėjus balsuoti už ją (iš kandidatų į prezidento postą ji buvo vienintelė palaikiusi ir netgi gynusi R. Paksą per skandalą). Dar daugiau, ji vos netapo Lietuvos prezidente, pralaimėjusi V. Adamkui vos keliais procentais.
Ar reikia šiandien po viso šito stebėtis stulbinama V. Uspaskicho Darbo partijos sėkme?
R. Pakso rinkėjai - tai ne tik R. Pakso rinkėjai, tai tie rinkėjai, kurie nemėgsta “korumpuoto” politinio elito. Būtent tuo - “liaudies” prezidento priešpriešinimu valdžioje esančiam “supuvusiam elitui” - R. Pakso naudojosi ir per savo prezidentinę rinkimų kampaniją, ir ypač per paskutinius savo prezidentavimo mėnesius važinėdamas po Lietuvą bei konsoliduodamas rinkėjus šiuo pagrindu. Šis darbas nenuėjo veltui ir šiandien galima manyti, kad V. Uspaskichas daugeliu atvejų skina R. Pakso ir jo komandos darbo vaisius. Daugeliu atvejų V. Uspaskicho rinkėjai - R. Pakso rinkėjai.
Tačiau ir paties R. Pakso būsimųjų Seimo rinkimų kontekste nereikia nuvertinti. Iki pastarojo laiko R. Pakso koalicija (pats jis neturi teisės būti renkamas, tačiau turi teisę vadovauti koalicijai), pasak apklausų, neatrodė solidi konkurentė V. Uspaskicho Darbo partijai ir premjero Algirdo Brazausko bei Seimo pirmininko Artūro Paulausko koalicijai “Už darbą Lietuvai”. Surinkusi apie 30 proc., Darbo partija užėmė pirmąją vietą, po jos einanti kairiųjų koalicija turėjo tik 10-12 proc., po to ėjo opozicinė Liberalų ir centro sąjunga bei dešinioji Tėvynės sąjunga.
Šiandien, likus dviem savaitėms iki rinkimų, situacija iš esmės pasikeitė. Jei tikėtume paskutine apklausa, kurią atliko kompanija “Vilmorus” rugsėjo mėnesį, skirtumas tarp pirmos ir antros pozicijos mažėja ir nebėra toks reikšmingas. Šiandien už DP pasiruošę balsuoti 26,2 proc. apklaustųjų, o už A. Brazausko ir A. Paulausko koaliciją - 16,4 proc. Sensacija, panašia į tą, kai į antrą neeilinių prezidento rinkimų turą pateko K. Prunskienė, tapo netikėtas trečiąją vietą užėmusios R. Pakso koalicijos “Už tvarką ir teisingumą” šuolis. Be to, ši koalicija yra visiškai netoli nuo A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos - už ją ketina balsuoti 9,8 proc. rinkėjų. Dešinioji Tėvynės sąjunga atsidūrė už R. Pakso su 8,6 proc., o K. Prunskienės Visuomenės lyderių koalicija surinktų 6,8 proc.
Antrąja sensacija galima vadinti visišką Vilniaus meto Artūro Zuoko vadovaujamos dešiniojo centro Liberalų ir centro sąjungos (buvusios Liberalų sąjungos, susivienijusios su Centro sąjunga), per pastaruosius prezidento rinkimus rėmusios V. Adamkų, krachą. Pagal apklausos duomenis, Liberalų ir centro sąjunga netgi neperžengs 5 procentų barjero, taigi nepateks į Seimą. Ar tai nėra dar vienas “paksinio” rinkėjo požiūris į V. Adamkų ir jį remiančią partiją? Taip pat prisiminkime, kad A. Zuokas buvo vienas pagrindinių R. Pakso “priešų” per prezidentinį skandalą.
Lietuvos rinkėjas mėgsta ir moka “keršyti”, neretai vadovaudamasis emocijomis, o ne sveika logika. Kokias staigmenas jis pateiks šį kartą, sužinosime spalio 10 dieną.
Parengta pagal www.regnum.ru
