Mokslininkai teigia išsiaiškinę, kaip vikingų kariai ir pirkliai orientuodavosi jūrose šimtus metų iki to laiko, kai Europą pasiekė pirmieji kompasai.
Tyrėjų tvirtinimu, senovės skandinavai, naudodami specialius kristalus, vadinamus saulės akmeniu, nustatydavo Saulės padėtį, net jei ją slėpdavo rūkas ar debesys, praneša britų „Daily Mail“.
Skandinavijoje paplitę kristalai aptinka, kaip saulės šviesa išsklaidoma, kai ji susiduria su Žemės atmosfera. O naujas tyrimas atskleidė, kad tokį kristalą iškėlę į dangų, vikingai net debesuotą ar ūkanotą dieną galėjo nedelsiant nustatyti, kur yra Saulė.
Pirmą kartą idėja apie tai, kad saulės akmuo gali būti naudojamas kaip navigacinė priemonė, iškelta dar 7 pradėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau dauguma istorikų nusiteikę skeptiškai ir labiau linkę tikėti, kad vikingai naudojo nešiojamus saulės laikrodžius ir orientavosi pagal žvaigždes.
„Vikingams neabejotinai dažnai tekdavo plaukti atviruose vandenyse, toli nuo sausumos visiškai apniukusiu oru, kuris laikydavosi dienas“, – teigė tyrimo vadovas Gaboras Horvathas iš Eotvos universiteto Budapešte.
„Kadangi saulės laikrodis gali būti naudojamas tik tuomet, kai saulė šviečia, kyla klausimas, kaip vikingai orientuodavosi, kai ją slėpė debesys ar rūkas, o Šiaurės Atlanto vandenyne, kur driekiasi didžioji dalis senovės vikingų jūros maršrutų, tai gali trukti dienų dienas“, – teigė tyrėjas.
Naujasis tyrimas leidžia manyti, kad senovės vikingų jūrininkai taip pat naudojo kristalus. Jau ankstesni tyrimai parodė, kad kai kurie Skandinavijoje randami kristalai esant giedram dangui veikia kaip saulės akmenys.
Tyrimą atlikę mokslininkai bandė saulės akmenis Arktyje, Suomijoje, Vengrijoje ir Tunise, kai saulė nešvietė. Mokslininkai nustatė, kad net ir esant visiškai apniukusiam dangui, o žemę dengiant sniegui ir ledui, kristalai parodo Saulės buvimo vietą.
„Mūsų nuostabai, poliarizacijos nustatymo būdai, kai dangus visiškai apniukęs, labai panašūs į tuos, kai dangus giedras“, – teigia tyrimo autoriai.
Ankstesni tyrimai parodė, kad vabzdžiai, tarp jų – ir bitės, navigacijai naudoja poliarizaciją, kai dangų dengia debesys.
Apie saulės akmenis užsimenama ir vikingų sagoje, pavadintoje Sigurdo legenda. Joje teigiama: „Buvo labai debesuota, snigo. Karalius Olafas pasiuntė kažką apsidairyti, tačiau danguje nebuvo jokios properšos. Tuomet jis paprašė Sigurdo pasakyti, kur buvo Saulė. Kai Sigurdas sutiko, jis griebė saulės akmenį, pažiūrėjo į dangų ir pamatė, iš kur sklinda šviesa, iš to jis ir nuspėjo nematomos Saulės vietą. Paaiškėjo, kad Sigurdas buvo teisus.“
