Buvo paliktas vienas
Prie dviračio sukniubusį verslininką aptiko viena mergina, ji ir iškvietė medikus bei policiją. Kadangi B. Lubys su savimi neturėjo dokumentų, policininkas jo tapatybę nustatė B. Lubio telefonu paskambinęs Druskininkų merui Ričardui Malinauskui.
Į nelaimės vietą suvažiavo ne tik aukšto rango teisėsaugos pareigūnai, bet ir koncerno vadovybė – tuometis viceprezidentas, vėliau išrinktas prezidentu Arūnas Laurinaitis, padalinių vadovai. Atvyko ir staiga našle tapusi L. Lubienė, kuri tą sekmadienį leido viename iš sostinės kino teatrų. Nebuvo tik velionio dukters iš pirmosios santuokos Jūratės Žadeikienės, kuri su vyru atostogavo užsienyje ir į Vilnių sugrįžo tik pirmadienio popietę. Detalė: L. Lubienę į Druskininkus atvežė dėl valstybei nesumokėtų milijoninių mokesčių netrukus skandalingai pagarsėjusios bendrovės „Metoil“ vadovas Juozas Miltenis.
Tarp verslininko mirties versijų buvo iškelta ir galimo nužudymo. Mat susiklostė fatališkos aplinkybės. Prieš pat B. Lubio pasivažinėjimą į Jonavą buvo skubiai iškviestas verslininko gydytojas Edvardas Mikalkinas, šalimais nebuvo ir asmens sargybinio-vairuotojo. Bet vėliau ši versija buvo atmesta. Nors B. Lubys nėra viešai skundęsis širdies ar kraujagyslių nepakankamumu, jam artimos aplinkos žmonės žinojo, kad jis su savimi nešiojasi vaistus. Jų šįkart nebuvo kam laiku paduoti, o tai greičiausiai ir tapo viena iš staigios verslininko mirties priežasčių.
Parūpo seifai
Logiška gyvenimo patirtis sako, kad kiekvieno artimo mirtis, o ypač jei ji netikėta ir staigi, artimiesiems būna it žaibo smūgis ir paprastai žmones paskandina į gilaus liūdesio bei prisiminimų jūrą. Sunku spręsti, koks šokas dėl netikėtos mirties buvo ištikęs našlę L. Lubienę, kiek tikros buvo jos ašaros. Tačiau, užuot iš Druskininkų grįžusi namo gedėti, moteris ryžosi žygiui po Lietuvą.
Morge atpažinus B. Lubio palaikus, J. Miltenio vairuojamas automobilis su L. Lubiene iš karto pasuka ne namo, o į Klaipėdą. Tikslas – koncernui priklausanti jūrų laivų bendrovė KLASCO. Į būstinę naktį iškviečiamas bendrovės direktorius Audrius Pauža, atvyksta ir koncerno patronuojamosios saugos bendrovės „Budrus sakalas“ Klaipėdos skyriaus vadovas Saulius Stripeika (neseniai patarinėjęs vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui, bet atsistatydinęs – aut. past.). Našlės nurodymu iš B. Lubio darbo kabineto paimamas seifas, daiktai bei dokumentai.
Iš Klaipėdos pora pasuka link Vilniaus, tačiau pakeliui automobilis įrieda į Jonavoje stūksančios „Achemos“ kiemą. Čia scenarijus kartojasi – L. Lubienės nurodymu į mašiną įkeliamas seifas, paimami velionio kabinete rasti daiktai bei dokumentai.
Galima tik spėlioti, ar tą atmintiną sielvarto naktį L. Lubienė buvo sudėjusi bluostą. Dar nepasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, keliolika minučių prieš septintą, J. Miltenio lydima našlė praveria Žvėryne įsikūrusio koncerno biuro duris. Iki jų nuo Lubių namo spėresniu žingsniu – vos penkios minutės kelio. Koncerno patalpose L. Lubienę pasitinka viceprezidentas A. Laurinaitis, netrukus pasirodo ir kiti koncerno darbuotojai. Visi tariasi, ką daryti, tačiau pagrindinė tema – būtina atidaryti koncerno patalpose esančius B. Lubio seifus. Tai bandoma padaryti vietoje: vieną seifą pavyksta atidaryti ir jo turinys keliauja į L. Lubienės rankinę. Tačiau įveikti antrojo seifo nepavyksta, o gal ir nenorima to padaryti. Našlė liepa neatidarytą seifą ir maišus, į kuriuos buvo sukrauti kabinete rasti dokumentai, nešti į automobilį. Jame jau pūpso iš Klaipėdos bei Jonavos atvežti seifai ir daiktai. Jau popiet, maždaug 13.30 val., J. Miltenio vairuojamas automobilis išsuka iš koncerno kiemo ir nurieda Birutės gatve. Čia – Lubių namas.
Ko ieškota seifuose?
L. Lubienė – antroji velionio B. Lubio žmona, kuri jam pagimdė dukrą Viktoriją. Dukra iš pirmosios santuokos Jūratė Vilniaus oro uostą pasiekė, kai seifai jau saugiai stovėjo privačioje L. Lubienės valdoje. „Apie naktinę ekskursiją po Lietuvą, koncernui priklausančias bendroves aš sužinojau tik po kelių dienų. Tada paaiškėjo ir seifų istorija“, – žurnalistui pasakojo J. Žadeikienė. Moteris prisiminė, kad pirmąkart apie tai sužinojo iš velionio tėvuko aplinkos, tačiau L. Lubienei neišsidavė to žinanti. Netrukus ir pati L. Lubienė pasisakė Jūratei, kad seifai ir kabinetuose rasti daiktai – pas ją.
Lubių namuose, pasak J. Žadeikienės, būta dar vieno seifo. Jis buvo atidaromas stebint abiem moterims, pasikvietus antstolį. „Jame nieko ypatingo nebuvo. O ar kas galėjo būti, kai seifas buvo rakinamas ne raktu, bet skaitmenine spyna?“ – retoriškai klausė J. Žadeikienė ir sakė mananti, kad seifo turinys galėjo būti apžiūrėtas dar prieš atvykstant antstoliui. Pašnekovės teigimu, ir kituose seifuose bei kabinetuose aptikti dokumentai ir daiktai nebuvo dokumentuojami.
Tad kodėl L. Lubienei skubos tvarka, naktį, dar nepašarvojus vyro, prireikė smalsauti apie seifų turinį? „Tėvukas ne kartą buvo prasitaręs, kad yra surašęs testamentą. Kai tapau senele, tėvukas sako – va, iš naujo reikės rašyti testamentą ir perrašyti proanūkiui akcijų“, – pasakojo J. Žadeikienė. B. Lubys Jūratės sūnui Adomui buvo dovanojęs 0,5 proc. koncerno akcijų (jų vertė – maždaug 10 mln. litų – aut. past.). Velionio dukra žurnalistui sakė, kad apie testamentus B. Lubys ne kartą yra prasitaręs ir artimai aplinkai, tai yra girdėjusi ir L. Lubienė.
„Galbūt jinai ieškojo testamento. O jis tikrai turėjo būti. Kodėl tėvukas jo nesurašė pas notarą, taip ir liks paslaptis“, – svarstė J. Žadeikienė.
B. Lubys turėjo 62 proc. koncerno akcijų. Testamente jis galėjo nurodyti, kiek akcijų atiteks pirmos eilės paveldėtojoms – dukroms, kiek žmonai, kiek – anūkams. Galbūt testamente, jei jis iš tikrųjų tokį buvo surašęs, buvo numatyta palikti turto ir kitiems paveldėtojams, gal galėjo būti tam tikrų išlygų. „Kadangi testamento neaptikta, tėvuko turtas buvo padalytas pagal įstatymą – visos turėtos akcijos į tris lygias dalis: man, Lydai bei jos dukrai“, – sakė J. Žadeikienė. Įstatymas numato, kad jei, pavyzdžiui, testatorius neskiria turto dalies vienam iš pirmos eilės paveldėtojų, tačiau šis yra išlaikytinis, tokiam asmeniui priklauso pusė to, kas numatoma pagal įstatymą. Tokiu atveju L. Lubienės dukrai galėjo tekti ne trečdalis, bet tik šeštadalis akcijų. Testamente galėjo būti neužsiminta ir apie akcijas pačiai L. Lubienei – galbūt galėjo būti surašyti kitokie pageidavimai. Tokiu atveju našlė taip pat būtų gavusi tik pusę tiek, kiek jai priklausė pagal įstatymą.
L. Lubienė yra užsiminusi, kad atidarius seifus testamentas nebuvo rastas ir tai gali patvirtinti liudytojas. Liudytojas – Lubių namus prižiūrėjęs ūkvedys Vladimiras Ščiupakovas. Neilgai trukus po B. Lubio mirties jis buvo paskirtas koncernui „Achemos grupė“ priklausančio poilsio centro Druskininkuose „Grand SPA Lietuva“ generaliniu direktoriumi. Kyla logiškas klausimas – kodėl?
Dabar L. Lubienei kartu su dukra priklauso apie 52 proc. koncerno „Achemos grupė“ akcijų. Visas koncerno turtas vertinamas maždaug 1,2 mlrd. litų.
Pakeitė nuomonę?
J. Žadeikienė prisipažino, kad dėl paveldėto tėvo turto su L. Lubiene tartasi kitaip. „Tėvukas ne kartą abiem girdint buvo prasitaręs – jei kas, akcijas ir turtą dalykitės po lygiai, perpus. Pusė man, kita pusė – Lydai. Praėjus kuriam laikui po laidotuvių Lyda sako – reikia eiti pas notarą reikalų susitvarkyti. Kaip? Sako, lygiomis dalimis, kaip ir buvo pasakyta, dalysimės. Tačiau kai nuėjome, ji sako – persigalvojau, dalysimės, kaip numatyta įstatyme“, – apie velionio verslininko turų dalybų peripetijas pasakojo J. Žadeikienė. Paklausta, negi tėvo žmona nepasakė motyvų, kodėl staiga pakeitė nuomonę ir neįvykdė savo vyro prašymo, vyriausioji B. Lubio dukra teigė neišgirdusi jokių pasiteisinimų. „Na, nesipykstame mes dėl to, nesame priešės. Juk ir taip abi gavome milijoninį palikimą“, – sakė J. Žadeikienė.
Perklausta, ar tikrai yra įsitikinusi, kad B. Lubys rašė namų testamentą, J. Žadeikienė patvirtino, kad, žinant jo kalbas su artimaisiais ir pagaliau paties verslininko kruopštumą, tai – faktas, nors dabar ir nebeįrodomas. Žurnalistui susisiekus telefonu su L. Lubiene ir paprašius pakomentuoti redakcijos turimą informaciją (kokią – nebuvo įvardyta), milijonierė mielai sutiko susitikti. „Netinka pas mano advokatą? Na, mano namuose paslaptys irgi gali tapti viešos. Siūlykite susitikimo vietą“, – L. Lubienė sakėsi sutiksianti su sąlygomis. Pasiūlius, kad susitikimas galėtų vykti redakcijos patalpose, pašnekovė ne tik sutiko, bet ir pati paskyrė susitikimo laiką. „Tiesa, galiu vėluoti, nes vyks koncerno valdybos susirinkimas“, – įspėjo turtingiausia Lietuvos našlė. Pajuokavus, kad vėluoti moterims leidžiama, ji surimtėjo: „Laikausi savo žodžio ir vėluoti nemėgstu. Mėgstu būti punktuali.“
L. Lubienė nepasirodė nei po penkiolikos minučių, nei po keturių valandų.
KOMENTARAS
ADVOKATAS KAROLIS ŽIBAS
1. Ar galioja fizinių asmenų testamentai, nepatvirtinti notaro?
LR civilinis kodeksas išskiria dvi testamentų rūšis. Tai asmeniniai bei oficialieji testamentai. Pagal LR civilinio kodekso reikalavimus, asmeninis testamentas yra surašomas asmens ranka, turi išreikšti tikrąją jo valią, taip pat šiame testamente turi būti nurodytas asmens vardas, pavardė, testamento sudarymo data ir vieta, testamentas turi būti pasirašytas. Sudarytą asmeninį testamentą asmuo gali, tačiau neprivalo perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Jeigu testamentas nėra perduodamas saugoti minėtiems pareigūnams, paveldėtojai turi kreiptis į teismą dėl tokio testamento patvirtinimo – testamentas turi būti patvirtintas per vienerius metus nuo asmeninį testamentą surašiusio asmens mirties.
2. Kokios galimos teisinės pasekmės testamentui atsiradus po palikimo?
Įpėdiniai, minimi testamente, galėtų ginčyti paveldėjimo teisėtumą kreipdamiesi į teismą su ieškiniu prieš palikimą priėmusį asmenį ar asmenis dėl paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo. Teismui patenkinus tokį ieškinio reikalavimą, palikėjo turtas gali būti perskirstytas tarp paveldėtojų tokiu būdu, kad atitiktų testamente išreikštą palikėjo valią.
3. Jeigu paaiškėtų, kad vienas iš įpėdinių slėpė arba sunaikino testamentą, – kokia atsakomybė grėstų tokiam asmeniui?
Esant tokiems įpėdinio veiksmams galima dvejopa atsakomybė – civilinė ir baudžiamoji.
LR civilinio kodekso 5.6. straipsnis numato, kad jeigu toks asmuo savo neteisėtais veiksmais sudarė tokią teisinę padėtį, dėl kurios tapo įpėdiniu ir paveldėjo palikėjo turtą, tai iš tokio asmens teismo sprendimu gali būti atimta palikimo teisė, t. y. toks asmuo apskritai nepaveldėtų palikėjo turto.
Minėti veiksmai taip pat turi LR baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų požymių, pvz., dokumentų sunaikinimas.
