L. Dvarionas sako, kad jei bendrakeleivė mergina – stabdymo laikas sutrumpėja keliolika kartų, o dviem vaikinams beveik tiek pat prailgsta.
L. Dvarionas sako, kad jei bendrakeleivė mergina – stabdymo laikas sutrumpėja keliolika kartų, o dviem vaikinams beveik tiek pat prailgsta.
Alternatyva. Kelionės autostopu – puiki galimybė ne tik pakeliauti, bet ir sutaupyti pinigų. Juk viskas, ko reikia, − iškeltas nykštys ir gera nuotaika.
Pasaulio piliečiai
Kelionės autostopu dažniausiai vilioja moksleivius ir studentus, kai savų pinigų dar nėra, o jaunatviška energija trykšta per kraštus.
„Paauglystėje labai žavėjausi hipių kultūra, o nuo jos neatsiejamos ir kelionės autostopu, vadinamasis tranzavimas. Taip keliaudamas sutinku daug gerų ir dosnių žmonių, neretai tokia kelionė būna netgi patogesnė nei autobusu ar traukiniu“, − savo pasirinkimo aplinkybes atskleidžia dvidešimt dvejų metų Lukas Dvarionas.
„Kartą su drauge norėjome nuvykti į Kauną, tačiau neturėjome pinigų, todėl nutarėme stabdyti mašinas. Po to karto beveik visada taip ir keliauju, juk tai nieko nekainuoja. Be to, tokia kelionė neprailgsta − susiduriu su skirtingais žmonėmis, o jie papasakoja vis ką nors naujo“, − pirmąją savo kelionę autostopu prisiminė Gintarė Paulauskaitė.
Vis dėlto toks keliavimo būdas ne visuomet susijęs su pinigais. Jau ketverius metus „tranzuojanti“ Kamilė Pirštelytė tiki, kad ši keliavimo forma suteikia galimybę pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų − nenublizgintą ir žavingą savo paprastumu.
„Tampu pasaulio piliete, nes visos šalys – kaip namai, o žmonės – kaip bendražygiai. Galbūt turėčiau sakyti: namai ten, kur patiestas miegmaišis“, − paaiškina mergina.
„Yra tekę mašinos laukti dvylika valandų ir eiti pėsčiomis nemažą atstumą. Tačiau manau, kad viskas – tik išbandymas, todėl neįžvelgiu tokios kelionės minusų“, − tvirtą nuomonę turi Motiejus Saliamonas Vilys.
Aplinkiniai į tokį keliavimo būdą vis dar žiūri įtariai.
„Kartais vairuotojai, sužinoję, kad mes turime darbus, namus ar studijuojame, labai nustemba. Tačiau tokia ir yra esmė – pabėgti nuo komforto. Tik taip galima pasijusti, kad esi gyvas ir nepriklausomas“, − pagrindinį tikslą atskleidžia Kamilė.
Gintarė sako, kad daug jos pažįstamu taip pat keliauja autostopu, tačiau į tai vis dar sunkiai reaguoja mama ir giminaičiai. Dažnai artimieji siūlo sumokėti už kelionę ar duoti pinigų, kad tik ji nestovėtų šalikelėje ir nestabdytų mašinų.
Gintarė tokiu keliavimo būdu aklai nepasitiki ir keliauti viena nesiryžta.
O Luko ir Motiejaus artimiesiems keliauti autostopu − įprastas reiškinys.
„Mano tėvai jaunystėje taip apkeliavo kone visą Sovietų Sąjungą, o sutinkantieji pavėžėti dažniausiai patys savo keliones pradėjo būtent taip“, − užtikrina L. Dvarionas.
Geriausia – vasarą
Pašnekovų teigimu, nors keliauti autostopu atrodo paprasta, vis dėlto reikia atsiminti tam tikrus dalykus, vedančius sėkmės link.
„Geriausia keliauti vasarą, žiemą ar lietingomis dienomis tenka to atsisakyti. Be to, tai daryti nepatariu, jei kelionės tikslą reikia pasiekti būtent tam tikru laiku, nes kelionė autostopu neprognozuojama“, − Lukas įspėja, kad netgi keliauti Lietuvoje kartais prireikia visos paros. Jau ketverius metus „tranzuojanti“ Kamilė Pirštelytė teigia, kad ši keliavimo forma suteikia galimybę pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų − nenublizgintą ir žavingą savo paprastumu.
Jau ketverius metus „tranzuojanti“ Kamilė Pirštelytė teigia, kad ši keliavimo forma suteikia galimybę pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų − nenublizgintą ir žavingą savo paprastumu.
Vaikinas prisipažįsta: yra buvę, kai, ilgai pralaukus mašinos, teko kelionę tęsti autobusu ar traukiniu. Kelis kartus jis miegojo tiesiog šalikelėje nepažįstamame mieste.
K. Pirštelytė sako, kad keliaujančiajam autostopu privalomos savybės yra drąsa, spontaniškumas ir svarbiausia – visada išlikti ramiam. Mat kartais tenka ne tik apriboti savo išlaidas, bet ir nesudėti bluosto. Tačiau kad ir kaip būtų, jei nori keliauti, turi šypsotis ir maloniai dėkoti pavežti sutikusiems žmonėms.
„Kai keliavau su drauge, pirmos mašinos teko laukti apie dvidešimt minučių, o su vaikinu – net šešias valandas. Deja, porą kartų buvo ir taip, kad niekas nesisiūlė pavežti“, − G. Paulauskaitė tikriausiai sutiktų prie būtinų savybių pridėti ir kantrybę.
Tendenciją, kai automobiliai lengviau stoja keliaujant su mergina, pastebi ir Lukas.
„Į kelionę dažniausiai išsiruošiu vienas arba su mergina. Jei mano bendrakeleivė mergina – stabdymo laikas sutrumpėja keliolika kartų, o dviem vaikinams beveik tiek pat prailgsta“, − keliautojas patvirtina, kad vairuotojai bijo vyriškos kompanijos.
„Keliauti autostopu nėra sudėtinga nei Lietuvoje, nei užsienyje, tiesa, Pietų šalyse gali tekti laukti kiek ilgiau. Sustoję žmonės dažniausiai mums negaili maisto ir gėrimų, o neretai siūlosi išleisti mums patogesnėje vietoje, − vairuotoju gerumu stebisi Kamilė. − Per vieną kelionę lenkas „furistas“ taip susižavėjo mūsų idėja, kad paskambino savo kolegoms ir jie mums padėjo įveikti dar tris šimtus kilometrų.“
Neišvengia nesusipratimų
Kartais smagi kelionė gali virsti didžiausiu nesusipratimu. Juk niekada nežinai, kas slypi, atrodo, maloniai nusiteikusiųjų, pavežti sutikusiųjų galvoje.
„Kartą sustojęs vyras negalėjo atsakyti, kur važiuoja, tik tikino, kad man bus pakeliui“, − nors Gintarė nėra išranki ją pasisiūliusiesiems pavėžėti, tokio vairuotojo draugijos atsisakė.
Mergina pamena ir kitą nutikimą, kai važiavo su sektos atstovais ir jai per visą kelionę buvo liepta garsiai skaityti Bibliją. G. Paulauskaitė sako, kad tie žmonės visą kelią ant jų rėkė, o vairuotojas, paleidęs vairą, bandė nuvažiuoti nuo kelio. M. Vilys (kairėje) į keliones leidžiasi gerai nusiteikęs, nes tiki, kad pozityvas traukia pozityvumą.
M. Vilys (kairėje) į keliones leidžiasi gerai nusiteikęs, nes tiki, kad pozityvas traukia pozityvumą.
„Kartą važiavome su rumunais. Jie paėmė mus iškart visus keturis į savo autobusiuką ir jau privažiavus prie pat Romos užsuko į atokią, viela aptvertą teritoriją. Ten stovėjo senas užkaltais langais medinis namas, garažas. Šalia kažko laukė pora drūtų vyrų. Visi mus keistai nužiūrėjo ir juokėsi, vienas iš rumunų įsėdo į kitą automobilį ir išvažiavo, − Kamilei jau per pirmą rimtą kelionę teko išgyventi tikrą siaubą. – Esu gana šaltų nervų, tad į tai stengiausi nekreipti dėmesio, tačiau prabėgus dešimčiai minučių, pasidarė neramu.“
Galiausiai K. Pirštelytė, nepakėlusi įtampos, su drauge Austėja pabėgo iš teritorijos, tačiau vėliau draugai, lydimi tų pačių rumunų, pasivijo bendrakeleives ir kelionė buvo tęsiama. Rumunai tikino, kad tai tik nesusipratimas ir maloniai vaišino persikais. Tiesa, paskui dar buvo aplankytos kelios panašios vietos.
„Keliaudama bandau gerai nusiteikti, nes tikiu, kad pozityvas traukia pozityvumą“, − tikina su tėvais keliauti autostopu pradėjęs Motiejus.
Vaikino didžiausias pasiekimas – kelionė nuo Danijos iki Gibraltaro, o iš jo − į Lietuvą. Tiesa, kelionės tikslas buvo Marokas, tačiau svajonei dar teks palaukti.
Tokių kelionių patirties jau turintieji pradedantiesiems negaili patarimų, nes svarbi kiekviena detalė. „Derėtų rengtis šviesiais drabužiais, nenaudoti galvos apdangalų, kad nesukeltum žmonėms nepasitikėjimo. Siūlau vengti važiuoti nedidelį atstumą, be to, reikia žinoti, kad prie mažų miestelių dažnai sunkiau sustabdyti mašiną“, − Lukas sako, kad didžiausias džiaugsmas − kai po ilgo laukimo pagaliau įsėdi į automobilį ir judi tikslo link.
Jūratė JUŠKEVIČIŪTĖ
