Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos abituriento, sportavusio ir grojusio dūdų orkestre, aštuoniolikmečio bernatoniškio ir jo artimųjų gyvenimui apsiversti aukštyn kojomis pakako vos kelių sekundžių. Užuot laikęs brandos egzaminus, vaikinas po šuolio į vandenį jau ketvirtą dieną guli prikaustytas prie patalo Intensyviosios terapijos skyriuje.
Pramogavo karjere
Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos abituriento, sportavusio ir grojusio dūdų orkestre, aštuoniolikmečio bernatoniškio ir jo artimųjų gyvenimui apsiversti aukštyn kojomis pakako vos kelių sekundžių. Užuot su bendramoksliais laikęs brandos egzaminus, perspektyvus vaikinas po šuolio į vandenį jau ketvirtą dieną guli prikaustytas prie patalo Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje.
Jaunuolio tėvams medikai piešia sudėtingą sūnaus ateitį: geriausiu atveju vaikinas nebepakils iš neįgaliojo vežimėlio. Bernatoniuose gyvenančios Aušros Eimontienės šeima dabar išgyvena patį sunkiausią – laukimo ir nežinomybės laikotarpį. Artimieji meldžia, kad jaunuolis bent liktų gyvas.
Kad atsitiko nelaimė, dukrą ir sūnų auginantys Eimontai žinios sulaukė šeštadienį, jau po 21 val.
„Vyrui paskambinusi sūnaus draugė ramino, kad gal nieko baisaus jam neatsitiko, tik rankos ir kojos nutirpusios. Iš karto supratome, kuo gali baigtis“, – pamena A. Eimontienė.
Pasak jos, tądien sūnus su dviem draugėmis buvo išvažiavęs maudytis į netoli Bernatonių esančius karjerus. Lyg nujausdami nelaimę, maudynių susiruošusiam vaikinui artimieji dar spėjo šūktelėti, kad būtų atsargus. Plaukti mokantis, fiziškai stiprus, sportuoti mėgstantis jaunuolis atsisveikindamas nuramino – žino, kaip elgtis vandenyje.
Išgelbėjo nepažįstami jaunuoliai
Vėliau kartu su aštuoniolikmečiu gimnazistu prie karjerų laiką leidusios merginos tėvams pasakojo, kad tądien jis ne kartą rizikuodamas šoko į vandenį. Kompanijai susiruošus namo, vaikinas dar nulėkė paskutinį kartą pasimėgauti vandens malonumais. Pasak mamos, dabar nežinia, ar nuo tramplino šokant į vandenį nesėkmingai slystelėjo koja, kad šis šuolis iš tiesų tapo paskutinis. Aštuoniolikmečio nusileidimą į vandenį mačiusios draugės išvydo, kaip panėrusio vaikino galva iškilo ir vėl niro žemyn. Merginos šoko gelbėti draugo.
„Jis pajuto, kad nebegali valdyti nei rankų, nei kojų – per kelias sekundes sūnui prieš akis praplaukė visas gyvenimas“, – „Sekundei“ pasakojo A. Eimontienė.
Gelbėti puolė ir netoliese poilsiavęs jaunimas. Mašina atvažiavę trys jaunuoliai, supratę, kad įvyko nelaimė, nieko nelaukdami šoko į vandenį. Tik jų žaibiška reakcija lėmė, kad A. Eimontienė dabar gali lankyti sūnų ligoninėje.
„Tie 18–20 metų jaunuoliai mano vaiką ne tik ištraukė į krantą, darė jam dirbtinį kvėpavimą, dėjo įtvarą. Jei ne jie, sūnaus nebeturėčiau, o aš net nežinau, kas tie geri žmonės“, – už išgelbėtą gyvybę nepažįstamiesiems dėkojo kenčianti mama. Kol vieni poilsiautojai gaivino abiturientą, kiti skambino bendrosios pagalbos telefonu ir tėvams.
Apie nelaimę vengia kalbėti
Eimontai sūnų išvydo jau ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje. Vaikinas visą laiką buvo sąmoningas, tačiau rankų ir kojų jau nebevaldė. Nors atlikta operacija, ne geriau jaučiasi iki šiol.
„Operacijos metu į vietą sustatyti slanksteliai tik tam, kad būtų patogiau slaugyti – vartyti, kad neatsirastų pragulų. O pats suparalyžiuotas beveik nuo krūtinės – nejaučia nei pilvo, nei kojų, rankos jautrios tik iki alkūnių. Gydytojai neteikia jokių vilčių, kad vaikščios. Dabar pagrindinis visų tikslas, kad sūnus išgyventų“, – pasakojo mama.
Apie tai, kas įvyko, artimieji su paralyžiuotu jaunuoliu vengia kalbėti. „Jo paties bijau klausti, kas tądien įvyko. Ta tema mažai kalbame. Nežinau, ar jis suvokia savo tikrąją padėtį. Bijau, kas bus, kai vieną dieną paklaus, ar galės vaikščioti, ir reikės pasakyti, kad – jau niekada“, – išgyvena A. Eimontienė.
Sportininkas ir muzikantas
Akimirka, kai vaikinui įšokus į vandenį ir galva atsitrenkus į dugną išėjęs iš vietos kaklinės stuburo dalies slankstelis nutraukė nervą, visam laikui pakeitė bernatoniškių šeimos gyvenimą. A. Eimontienė supranta, kad net stebuklus darantys medikai bejėgiai pastatyti jos vaiką ant kojų. Tačiau mama sako negalinti nutylėti savo tragedijos dėl kitų.
„Jaunimas per daug drąsus, nesuvokia, kuo rizikuoja, kuo gali baigtis tik vienas nesėkmingas šuolis į vandenį“, – ištroškusiuosius adrenalino perspėja moteris.
Jos sūnus šiuo metu, kaip ir visi abiturientai, turėjo laikyti egzaminus ir nerimauti dėl rezultatų, o gavęs brandos atestatą planavo kurį laiką padirbėti – įgyti vairuotojo pažymėjimą ir užsiimti krovinių bei keleivių vežimu į Europos šalis.
Svarbią vietą jo gyvenime užima vienas su kitu besivaržantys du, rodos, labai skirtingi pomėgiai – sportas ir muzika. Jaunuolis jau šeštus metus groja trombonu Bernatonių pučiamųjų orkestre „Dūdesys“.
Išvažiuoja neįgaliojo vežimėliuose
Respublikinės Panevėžio ligoninės neurochirurgams kasmet vasaros sezonu tenka gelbėti nuo kelių iki keliolikos pacientų, patyrusių stuburo kaklinės dalies traumas.
„Kadangi didžioji dalis jaunimo emigravo, paežerės ištuštėjo, todėl traumų gerokai sumažėjo. Manyčiau, kad dabar kitose šalyse jų skaičius auga“, – svarsto Neurochirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Miliūnas.
Bernatoniškis yra pirmasis šįmet neurochirurgų rankose atsidūręs šuolininkas į vandenį. Dauguma tokių pacientų iš ligoninės neišeina savo kojomis – artimieji išsiveža neįgaliojo vežimėliuose. Pasak G. Miliūno, traumos pasekmės priklauso nuo to, kiek pažeidžiamos stuburo smegenys.
„Jei lūžtanti kaklinė stuburo dalis sutraiško smegenis, žmogus visam gyvenimui lieka neįgalus. Yra buvę atvejų, kai pacientai liko visiškai paralyžiuoti – nebevaldė nei kojų, nei rankų“, – „Sekundei“ teigė G. Miliūnas.
Anot jo, panašių traumų patiriama ir nukritus nuo šieno vežimo ar per avariją, tačiau sunkiausiai susižaloja nesėkmingi šuolininkai į vandenį. Dažniausiai tai būna jaunimas.
„Mane stebina tokia drąsa, bet jaunystė yra sunkiai prognozuojamas laikotarpis. Kai tvenkinys negilus, šokant galva atsitrenkiama į dugną ir patiriama atatranka, visa kūno masė tenka silpniausiai stuburo vietai – kaklinei daliai, todėl įvyksta nelaimė“, – aiškino neurochirurgas.
Gula ant šeimos pečių
Stuburo traumas patyrę žmonės lieka paralyžiuoti, tačiau sąmoningi.
„Iš pradžių visi dar turi vilčių, kad galbūt pavyks atsistoti ant kojų, tačiau kai suvokia realią padėtį, dauguma labai sunkiai susitaiko su pasikeitusiu gyvenimu“, – teigė gydytojas.
G. Miliūnui tenka susidurti su savo buvusiais pacientais, sėdinčiais neįgaliojo vežimėliuose, – visi iki vieno gailisi kadaise kvailai rizikavę.
Nors po traumos neįgaliu ir nedarbingu tampa vienas žmogus, tačiau dar vieno prireikia jam slaugyti – neįgaliojo priežiūra gula ant visos šeimos pečių.
„Valstybės užtikrinama reabilitacija neįgaliajam padeda tik prisitaikyti prie aplinkos, bet valstybė negali už kiekvieną garantuoti. Visi iš jos daug tikimės, bet valstybė ir esame mes patys“, – teigė neurochirurgas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
