Po pastarųjų parlamento rinkimų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose įsiplieskė gana azartiška ir įnirtinga kova dėl įtakos tarp skirtingų interesų grupių.
Suprantama, tokiais intensyvios kovos momentais yra puiki proga apmąstyti socialinę ir politinę šalies realybę bei perspektyvas. Pasigirdo jau gal dvidešimt metų negirdėti nuogąstavimai, kad itin agresyvus kai kurių grupuočių veikimo stilius yra realus pavojus demokratijai. Pavieniai entuziastai įsismagina tiek, kad apskritai braukia mūsų valstybę iš demokratinių šalių tarpo.
Skamba lyg ir absurdiškai, nes laikantis tyro formalaus teisinio požiūrio viskas tarsi funkcionuoja pagal Konstituciją ir kitus įstatymus, žmonės balsuoja, institucijos veikia ir t. t. Tačiau formaliu teisiniu požiūriu, ir Rusija bei Ukraina yra pakankamai demokratinės – ten vyksta rinkimai, valstybės institucijos veikia pagal galiojančius įstatymus, o teismai nominaliai atskirti nuo vykdomosios valdžios. Tačiau šių valstybių niekas neskuba laikyti demokratinėmis. Vadinasi, „teisingų“ procedūrų nepakanka, reikia dar kažko.
Tas kažkas visose valstybėse yra skirtingas. Nors bendri funkcionavimo principai yra panašūs, šveicarų demokratijos modelis labai skiriasi nuo amerikiečių, olandų – nuo prancūzų, vengrų – nuo ispanų, estų – nuo lietuvių ir t. t. Tai priklauso ir nuo istorinės patirties, ir nuo geografinės padėties, ir nuo daugybės sunkiai pastebimų atsitiktinumų.
Kuo ypatingas lietuviškasis modelis? Turbūt tuo, kad jame gana daug pikantiškų priemaišų iš ankstesnių visuomeninių struktūrų. Pavyzdžiui, labai daug mūsų papročių laikytini feodaliniais – kad ir senjoro bei vasalo principas daugelyje valstybės institucijų ir privačių struktūrų, kai pavaldiniai besąlygiškai paklūsta viršininkui, kad ir koks bjaurus kvaiša būtų, nes jis užtikrina jiems globą, kad ir ko jie prikrėstų dėl savo nekompetencijos.
Žemesnių klasių atstovų padėtis yra kontroversiška: juos galima laikyti beteisiais baudžiauninkais (aštuoni šimtai litų „ant popieriaus' per mėnesį leidžia vartoti tokį dramatišką apibūdinimą), kurie turi ribotas pasirinkimo galimybes, nes ponai darbdaviai yra labai solidari žmonių grupė. Būtent tas jų solidarumas neleidžia susiformuoti gausesnei vidurinei klasei, nes modernieji feodalai puikiai supranta, kad su vidurine klase reikia skaitytis ir derėtis, o skurde gyvenančiais žmonėmis kur kas lengviau ciniškai manipuliuoti.
Galbūt čia ir slypi esminis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Europos demokratijų. Vakarų šalyse nuolat vyksta valdančiojo elito dialogas su įvairiomis visuomenės grupėmis, kurios turi teisę į profsąjungas, streikus ir kitus atributus, sukeliančius isterišką drebulį Rytų Europos „laisvosios rinkos“ fundamentalistams. Taip, vakariečiai dažnai piktnaudžiauja savo teisėmis streikuoti ar išlaikyti nereikalingas darbo vietas bei parazitines privilegijas. Tačiau jų sistema, minėtų dešiniųjų fundamentalistų paskelbta supuvusia, kol kas veikia ir netgi absorbuoja milijonus Rytų europiečių, pabėgusių iš baudžiavos savo šalyse.
Nors mūsų darbininkai turi teisę streikuoti – teismas jiems dažniausiai to neleidžia.
Tad nereikia lieti krokodilo ašarų, kad kažkas pamynė demokratines procedūras ir manipuliavo kelių šimtų rinkėjų valia – tai anaiptol nesikerta su dominuojančiais vietos papročiais, o kuo puikiausiai prie jų dera.
