Idėja kurti rezervatus Lietuvos mokslinėje visuomenėje sklandė ilgai. Unikaliose vietose, kur žmogaus veiklos padariniai dar ne taip ryškiai pastebimi, galima buvo realizuoti šią mintį, tačiau įgyvendinti pavyko tik 1991 metų balandžio 23 dieną, kai tuometinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu įsteigė Viešvilės valstybinį rezervatą. Dabar tai Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas, kuris užima 3216 hektarų. Dar du su puse tūkstančio hektarų juosia apsauginė zona. Tokie rezervatai Lietuvoje yra trys – Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės. Jau 20 metų rezervatas puoselėjamas, saugomas ir neliečiamas.
1991 metų liepos 1 dieną įsteigta 10 etatų, ir tas skaičius nesikeitė iki šiandienos. Algis Butleris, rezervato direktorius, čia jau senbuvis.Pirmasis rezervatui vadovavo Vincas Skirmantas, vėliau Vytautas Uselis, dabar dirbantis vyriausiuoju ekologu. Dabartinis šios įstaigos vadovas šias pareigas eina jau 17 metų.
A.Butleris trumpai prisiminė rezervato atsiradimo priešistorę.
– Rezervatams atsirasti turėjo būti išskirtiniai kompleksai. 1960 metais kilo draustinių įkūrimo banga – įkurtas Artosios ornitologinis draustinis. 1974 metais Viešvilės upelis paskelbtas ichtiologiniu draustiniu. Artosios, Gličio, Lūšnos pelkės, Karšuvos girios, natūralaus Viešvilės upelio, kuriame neršia upėtakiai, pagrindu ir atsirado Viešvilės, kurios melioratoriai nebuvo dar pasiekę ir visai gerų ketinimų vedini „nenusausinę“, rezervatas.
Ne viskas, kas buvo perimta prieš 20 metų, buvo natūralu. Tada žmogaus veiklos pėdsakai ryškiai matėsi, tačiau čia dirbantiems specialistams buvo įdomu, kaip viskas klostysis ir kaip keisis aplinka, kai žmogus į jos procesus nesikiš. Paveldėta ir žmogaus sodintų miškų, ir melioruotų plotų, bet maždaug trečdalis teritorijos išliko natūralios kilmės.
– Kas žmogaus paliesta, atsistatytų gal po kokių 200 metų, – pasakoja Algis Butleris.
Į šios gamtos reikalus čia kišasi tik mokslininkai, ir tai labai minimaliai.
Kažkada Karšuvos giria garsėjo kurtinių populiacija. Šių didingų paukščių neliko jau kelios dešimtys metų. Bet šiandien rezervato teritorijoje bandoma ją atgaivinti. Tam specialiai pastatyti statiniai, kuriuose 6 kurtinių patelės peri kiaušinius.
Pasinaudojant ES lėšomis buvo pastatytos ir žuvų pralaidos, kad nerštavietes pasiektų šlakiai, kitos žuvys.
Kaip teigia rezervato direktorius, natūraliai gyvuojanti gamta taip surėdyta, kad bet kokia žmogaus veikla jau neša destrukciją. Trečdalis augalijos ir gyvūnijos maitinasi, dauginasi iš pūvančios medienos. Švariuose miškuose daugybė gyvūnijos ir augalijos žūva, nes neturi iš ko maitintis. Per 20 metų įvyko procesai, kuriais gamtininkai labai džiaugiasi – padaugėjo pelėdų lutučių, nes jos naudojasi genių (juodųjų meletų) uoksais, karveliai uldukai irgi randa sau buveines tuose uoksuose. Rezervate gyvena ir mažiausia Europoje žvirblinė pelėda. Pagal rūšių ir buveinių įvairovę Viešvilės rezervatas yra vienas turtingiausių Lietuvoje. Jame gyvuoja 5660 rūšių augalų ir gyvūnų. Net 37 proc. visų ES svarbių rūšių ir buveinių, kurios yra Lietuvoje, fiksuojamos Viešvilės rezervate. 158 rūšys yra saugomos.
Europos mastu Viešvilės rezervatas – svarbi teritorija. Lietuvai prisijungus prie Ramsaro konvencijos, kurios šalys įsipareigoja saugoti seklius vandenis, pelkes, Viešvilės rezervatas įtrauktas į pasaulio vertingų teritorijų sąrašus, kuriuose yra tokie žinomi plotai kaip Floridos, Kanados ir Rusijos pelkynai.
– Mūsų rezervatas yra nepakartojamas, turintis nepaliestą aukštupį, natūralų vidurupį. Labai malonu, kad vietiniai gyventojai supranta, kas yra rezervatas, ir jokių pretenzijų į saugomą teritoriją neturi. Rezervato teritorija užima 7 procentus visos Karšuvos girios, todėl grybauti ar uogauti galima ir visoje girioje. Tik kartais stebina jaunosios kartos požiūris – pasitaiko brutalių pažeidimų, keturračiais išardytos pelkės drasko širdį ne tik gamtininkui, bet ir kiekvienam su sveiku protu neatsisveikinusiam žmogui, – kalbėjo Algis Butleris.
