Vilija Ramanauskienė
Viešieji pirkimai Lietuvoje – kone labiausiai mistifikuota, gandais ir įtarinėjimais apipinta sritis, kurioje sukasi milijardai litų. Galbūt todėl beveik pusė mūsų šalies verslininkų nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose, nes iš anksto žino, kas bus nugalėtojas. Daug kas mano, kad čia reikia ir politinio užnugario, o pralaimėjusieji skundžiasi korupcija. Tačiau yra gerų žinių. Europos Parlamento priimta direktyva įneš daug naujovių šioje srityje.
Sistema vis dar sudėtinga
Tie, kas dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, skundžiasi ydinga tvarka, nepatenkinti ir valstybiniai pirkėjai, privalantys pirkti pagal mažiausią kainą, nors ne visada tai būna kokybiškiausia prekė. Tikimasi, kad tvarką viešuosiuose pirkimuose įves Europos Parlamento iniciatyva. Europos Parlamentas neseniai galutinai patvirtino Viešųjų pirkimų direktyvą.
Viešųjų pirkimų konsultantas, bendrovės „Pokyčių valdymas“ vadovas Tomas Vasiliauskas teigia, kad elektroniniai pirkimai toli gražu dar negarantuoja skaidrumo. Be to, ir kompetencijos kartais trūksta tiems, kurie prižiūri viešuosius pirkimus elektroninėje erdvėje. Tad ir techninių problemų pasitaiko ne viena. „Perkančioms organizacijoms tai gana kebli ir problemiška sritis. Pavyzdžiui, pagyvenusiems darbuotojams sunku dirbti su šia sistema. Ir pati Viešųjų pirkimų tarnyba pripažįsta, kad programa sukurta ganėtinai nevykusiai“, – sakė T.Vasiliauskas.
Tad ir tiekėjams kartais sunku pateikti pasiūlymus, sistema stringa. Tačiau žadama, kad bėdos vėliau išsispręs.
Pasak pašnekovo, iš 6 tūkst. žmonių Lietuvoje, kurie privalo naudotis elektronine viešųjų pirkimų sistema kaip pirkėjai, maždaug pusė yra priešpensinio amžiaus: darželių, mokyklų, kultūros įstaigų darbuotojai. Juos kartais veikia ir baimė suklysti, ne tik nemokėjimas – buvusiai darželio auklėtojai tenka organizuoti viešuosius pirkimus.
Kaina – ne pati svarbiausia
Skaidrumas viešuosiuose pirkimuose – dar viena svarbi ir ne mažiau jautri tema nei elektroninė sistema. Lietuvoje nuo šių metų pradžios pirkimams iki 200 tūkst. litų galioja supaprastinta pirkimų tvarka, kai galima kainą nusistatyti apklausos būdu. Tad tokie konkursai neskelbiami, jei yra nedidelės vertės. T.Vasiliausko manymu, elektroniniai pirkimai, jei jie yra neskelbiami, skaidrumo vis tiek nepadidina: „Anksčiau žmonės susitvarkydavo popieriuje, o dabar susitvarko elektroninėje erdvėje“, – pastebėjo viešųjų pirkimų konsultantas.
Pakėlus leistiną sumą vykdyti neskelbiamas derybas, skaidrumo mažėja, sako jis, ir atvirkščiai.
Jei įstaiga perka ir skaidriai, elektroninėje erdvėje, skelbiamų derybų būdu, kartais nusiperka ne tai, ko tikėjosi. Ypač dėl to skundžiasi medicinos įstaigos, priverstos pirkti pigesnę, bet ne itin kokybišką, dažnai Kinijoje pagamintą įrangą. Norint įsigyti gerą vokišką aparatūrą, reikėtų jau apeiti Viešųjų pirkimų tvarką. Sumanesni ligoninių vadovai, beje, tą ir daro.
Todėl vis garsiau kalbama apie ekonominį naudingumą, o ne tik kainos kriterijų. Tą siūlo ir Europos Parlamentas. Tačiau, pasak T.Vasiliausko, ir čia neaišku, kaip įvertinti tą ekonominį naudingumą. Todėl jis siūlo labiau konsultuoti žmones, vykdančius viešuosius pirkimus, kelti jų kompetenciją. Čia, matyt, irgi nearti dirvonai, nes šių metų gegužę sueis dešimt metų, kai Lietuvoje privalomi viešieji pirkimai, o Vakarų Europoje šiai tvarkai jau 40 metų.
Balus galės pridėti ir atimti
Kad viešuosiuose pirkimuose trūksta skaidrumo, kasmet įspėja įvairūs ekspertai. Tarptautinė organizacija „Transparency International“ čia taip pat mato skaidrumo trūkumą, nes vis dar daug pirkimų vyksta neskelbiamų derybų būdu. Beje, tokiu keliu dažniausiai eina ministerijos ir savivaldybės. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Druskininkų savivaldybės tokiu būdu atlieka 30 proc. pirkimų, Alytus – 20 proc.
Viešųjų pirkimų bėdos neaplenkia ir kitų Europos Sąjungos šalių. Tad Europos Parlamentas ryžosi keisti tvarką centralizuotai. Po derybų priimta Viešųjų pirkimų direktyva. Nors kiekvienoje šalyje išliks tam tikrų „pagražinimų“ ir niuansų, esminiai principai bus bendri.
Europarlamentaras Zigmantas Balčytis sakė, kad pagrindinis pakeitimas – nebelieka mažiausios kainos principo, o iškeliamas ekonominės naudos prioritetas: „Jei gali įrodyti, kad brangesnė prekė tarnauja ilgiau, gali tikėtis, kad nebūsi išmestas iš konkurso.“
Europos Parlamentas dar išskyrė vandens tiekimo sritį ir koncesiją, kai privačioms įmonėms suteikiama teisė teikti viešas paslaugas. Koncesijos pagrindu nebus galima ateityje privatizuoti įmones, nutarė europarlamentarai. Beje, tokių grėsmių būta ir Lietuvoje: „Tiek investavau, tai dabar leiskit privatizuoti.“
Mažoms ir vidutinėms įmonėms Europos Parlamentas taip pat atveria vartus dažniau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Iš jų nebus galima reikalauti itin didelio kapitalo pakankamumo. Konkursų dalyviai dokumentus galės pristatyti tik laimėjimo atveju, o jei valdžios institucijos jau turi duomenis apie dalyvį, dokumentus sistemoje turės susirasti pačios. Z.Balčytis pasakojo, kad yra ir tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, jei įmonė neįvykdė keliamų reikalavimų arba turi baudų aplinkosaugos, socialinėje srityje, tokiu atveju bus mažinami balai. Taip pat reikalaus nurodyti subrangovą.
„Kiekviena valstybė galės nusistatyti tam tikras sąlygas, už ką galima pridėti arba atimti balus“, – pridūrė Z.Balčytis.
Neskelbiamos derybos – Achilo kulnas
Tai, kad viešieji pirkimai vykdomi elektroninėje erdvėje, dar negarantuoja jų skaidrumo, sako ir su korupcija kovojančios organizacijos „Transparency International“ atstovė Rugilė Trumpytė. Viešųjų pirkimų srityje mes turime daug iššūkių, teigia ji: „Prieš kelerius metus pusė verslininkų apklausoje prisipažino, kad jiems bent kartą tekę nedalyvauti viešųjų pirkimų konkurse, nes jie iš anksto žinojo nugalėtojus.“
40 proc. verslininkų mano, kad jie konkursų nelaimėjo dėl korupcijos. Pagal 2011 metų duomenis, Lietuvoje iki tol dažniausiai viešieji pirkimai vyko neskelbiamų derybų būdu. Tada juose gali dalyvauti tik pakviesti tiekėjai. Dauguma viešųjų pirkimų Lietuvoje tebėra mažos vertės.
Pasak „Transparency International“ atstovės, visi neskelbiamų derybų būdu vykdomi viešieji pirkimai patys rizikingiausi žiūrint iš skaidrumo pusės. O valdžios institucijos vis dar mėgsta eiti šiuo keliu. Pavyzdžiui, 2012 metais ministerijos iš viso pasirašė viešųjų pirkimų sutarčių už 200 mln. litų. Iš jų 29,5 mln. planuota išleisti neskelbiamų derybų būdu. Savivaldybėse rezultatai procentaliai dar didesni.
„Jei norėtume nusipirkti Čiurlionio paveikslą, reikėtų jį įsigyti iš konkretaus tiekėjo. Neskelbiamų derybų būdu jį ir galima nusipirkti. Tačiau kai kalbame apie paslaugas, kurias gali teikti keli asmenys, gali kilti klausimų, kodėl pasirinktas toks būdas“, – pasakojo R.Trumpytė. Pavyzdžiui, Energetikos ministerija, vadovaujant Algirdui Sekmokui, tokiu būdu buvo labai pamėgusi pasirašyti sutartis su advokatų kontoromis. Druskininkų, Kėdainių savivaldybėse irgi pastebėta įdomių tendencijų. Kai kurios savivaldybės tokiu būdu leido kas trečią litą.
Beje, stambieji viešųjų pirkimų sandoriai Lietuvoje bus viešinami nuo 2015 metų, nors kaip tik apie tai kalbama dabar priimtoje Viešųjų pirkimų direktyvoje.
Sako, kad bus paprasčiau
Ūkio ministerijos Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamento Viešųjų pirkimų politikos skyriaus vedėja Birutė Mačiunskienė pasakojo, jog nauja direktyva siekiama, kad procedūros būtų lankstesnės ir paprastesnės, kad viešieji pirkimai būtų prieinamesni smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms. Didėja ir paslaugų pardavėjų atsakomybė. Pavyzdžiui, jei jie skolingi valstybei, jų pasiūlymas privalės būti atmestas, iki šiol tai buvo neprivaloma.
Smulkiajam ir vidutiniam verslui atsiranda daugiau galimybių todėl, kad stambiuosius pirkimus siūloma skaidyti į mažesnes dalis. Perkančioji organizacija, pasak B.Mačiunskienės, turės nustatyti, kad vienas pirkėjas neuzurpuotų viso konkurso, o jų būtų ne vienas.
