Nereikia būti ypatingu pranašu, kad suvoktum, kaip svarbu visuomenei turėti intelektualų, kurie gebėtų atverti jai opiausias problemas, formuotų kritinį mąstymą, pakviestų žmones ieškoti bendro problemos sprendimo rakto. Nors ir pasitaiko duobių jų veiklos kelyje, mes visi sėdime jų tempiamame vežime.
Apie viešuosius intelektualus Lietuvoje būtų galima metaforiškai kalbėti kaip apie vaiduoklius: daug kas apie juos girdėjo, bet mažai kas matė, o ir mačiusieji abejoja, ar ten buvo tikrai jie. Žinoma, metafora gan kategoriška, gi situacija nėra tokia tragiška... Gal tik šiek tiek... Diskusiją apie tai, kodėl intelektualų balsas Lietuvoje yra mažai girdimas, vertėtų pradėti nuo jų apibūdinimo. Kas jie ir kaip mes juos suprantame? Kaip garbės trokštančius egocentrikus ar, priešingai, aukotis nevengiančius geradarius?
Dorovės policininkai
Viešojo intelektualo „profesija“ nėra patraukli. Neatsiejama viešųjų intelektualų savybė – sugebėjimas kritiškai žvelgti į pasaulį – ne visada pageidaujama. Dažniausiai jais nesižavi jokia valdžia. Neretai jų nemėgsta ir verslininkai. Galingieji, suinteresuoti egzistuojančios tvarkos palaikymu, turi „oficialią“ versiją, kodėl ji geriausia. Visuomenininkai gi nuolat vertina situaciją, atidenginėja egzistuojančios tvarkos mechanizmus, aiškinasi dominuojančiųjų intencijas, priklausomybių ryšius, kurių viešinimo kai kas nepageidauja.
Toks paviešinimas nenaudingas tiems, kurie nori vadovauti, tvarkyti žmonių gyvenimus. Kasdienio beviltiškumo akivaizdoje, didėjant socialiniam neteisingumui, sykiu didėja intelektualų atkaklumas bei pastangos apginti visuomeninį interesą. Viešieji intelektualai iškyla ten, kur eilinis žmogelis suklumpa, pasijaučia bejėgis ir nuleidžia rankas. Šių intelektualų veikla susijusi su tradicinių institucijų kritišku vertinimu ir naujųjų idėjų iškėlimu, taip pat bendruomenės šiam interesui palaikyti kūrimu.
Viešieji intelektualai – tai visuomeninio gyvenimo dorovės policininkai. Tam tikra prasme tai visuomenės avangardas. Kartu tai ir ko gero paskutinis nuoseklus vertybių išlaikymo bastionas: priešintis bet kokio plauko neteisybei; ginti ne tik savo, bet ir kito teises; savo pavyzdžiu demonstruoti atstovaujamą pasaulėžiūrą; rūpintis viešuoju gėriu. Viešieji intelektualai užtikrina patikimą šalies raidos strategiją.
Jų sukurtų originalių, patrauklių ir neprievartinių simbolinių pasaulių – socialinių ar meno judėjimų, sąjūdžių, klubų – skaičius atspindi šalies patrauklumą ir turistams, ir vietiniams gyventojams. Viešieji intelektualai, padedami visuomenės, prireikus kuria visuomeninio protesto bangą, idant dominuojantiesiems taptų nepatogu į egzistuojančią problemą neatsižvelgti.
Išrinktųjų privilegija?
Nuo senų laikų intelektualai siejami su universitetais, kitaip sakant, kiekvieno universiteto pareiga yra ruošti ne tik savo srities profesionalus, bet ir kritiškai mąstančius piliečius, gebančius prisiimti dalyvavimo viešame gyvenime atsakomybę. Šiandien lūkesčiai neapsiriboja kritiškų žinių perdavimu. Tikimasi universitetus pačius tapsiant savikritiška, konstruktyvų kritiškumą propaguojančia institucija.
Vadinasi universitetas tai ne tik edukacinė institucija, bet ir tam tikras visuomenės patarėjas ar net moralinis pavyzdys. Taigi, universitetų gausa mažoje mūsų šalyje turėtų liudyti ir neišsenkamus intelektualų „gamybos“ ir veiklos klodus. Paradoksas, jog, netylant diskusijoms apie universitetų perviršį Lietuvoje, netenka girdėti, kad būtų per daug viešai veikiančių intelektualų. Situacija yra ko gero netgi priešinga: pastarųjų indėlio į visuomeninio gyvenimo raidą labai trūksta.
Kita vertus, būtų naivu manyti, jog viešieji intelektualai privalo priklausyti universitetui. Bene šviežiausiame interviu vienas žymiausių nūdienos pasaulio intelektualų Umberto Eco įvardijo dvi intelektualą geriausiai apibūdinančias savybes – tai kūrybiškumas ir kritinis mąstymas. Kitaip sakant, intelektualu galėtų būti įvardytas kiekvienas, net ir fizinį darbą dirbantis, bet neapsiribojantis siaura specializacija, pilietis. Ir priešingai: dėstytojas, daugybę metų dėstantis tas pačias „tiesas“ iš senų konspektų ir neištrūkstantis iš savo „dramblio kaulo bokšto“, būtų klaidingai vadinamas intelektualu.
Reikalas tas, jog nebūtina išklausyti specialių kursų ar išsiugdyti ypatingo gebėjimo norint imtis intelektualo veiklos. Nors ir reikia nemenkos aukos, visuomeninė veikla teikia malonų pasitenkinimą, o jausmas, kad kažką nuveikei dėl kitų, kartu yra ir sėkmės jausmas. Anot filosofo Emersono, viešojo intelektualo pareiga gimsta ne tik iš įsipareigojimo savai visuomenei, bet ir iš pareigos sau. Problema iškyla, kai tarp šių dalykų nebelieka pusiausvyros.
Nematoma garbė
Akivaizdu, jog intelektualų veikla negali būti matuojama kiekybiškai, todėl bandymai juos skaičiuoti ir apžvelgti jų gausą neturi prasmės. Kur kas svarbiau kalbėti apie jų veiklos kokybę. Pačiam nuolat atliekant įvairius tyrimus, neretai tenka bendrauti ir su aktyviais visuomeniniais veikėjais. Paklausus apie jų auką rūpinantis visuomeniniais reikalais, daugelis nukreipia kalbą apie moralinę atsakomybę ir pasitenkinimą, jaučiamą tarnaujant visuomenei. Kitaip sakant, ne įvertinimo ar pripažinimo siekimas, bet praktiškai atliktas naudingas veiksmas yra motyvacijos ir džiaugsmo šaltinis.
Žinoma, neverta tikėtis, kad visi universiteto žmonės privalo žengti į rampų šviesą ir atsiduoti viešiems reikalams. Tai yra kiekvieno sprendimas, ko gero, paremtas sąžinės ir atsakomybės jausmais. Kur kas didesnį liūdesį kelia ne pasyvumas, bet siekis save pozicionuoti kaip intelektualą, iki galo neišpildant šio vaidmens. Nemenka dalis iškiliosios profesūros gyvenime nėra pasitarnavusi visuomenei atlikdama vieną kitą labdaringą veiksmą, tačiau nesibodi mėgautis statuso suteikiamais šlovės spinduliais.
Tokiais atvejais kreipinys intelektuale, manau, turėtų juos priversti šiek tiek paraudonuoti. Ir priešingai: visi tie, kurie dirba paprastus, ne visai intelektinius darbus, tačiau nevengia panardinti rankų į viešų reikalų sūkurį, turėtų mėgautis pasitenkinimo ir pagarbos jausmais.
Lietuvos visuomenės raudonoji knyga
Žymusis fizikas, rašytojas Alanas Lightmanas kadaise išskyrė tris viešųjų intelektualų tipus. Prie pirmojo jis priskyrė rašančius ir kalbančius apie savo srities ypatumus bei laimėjimus. Prie antrojo – rašančius ir kalbančius apie savo srities santykį su socialiniais, kultūriniais ir politiniais procesais bei jų poveikį mus supančiam pasauliui. Prie trečiojo, kurį apibūdino kaip sudėtingiausią, jis priskyrė išrinktuosius, asmenis, tapusius savotiškais visuomenės vedliais ar net simboliais.
Pastarieji kalba daug platesnėmis temomis, neretai apskritai nesusijusiomis su atstovaujama profesija. Jie dalinasi brandžia išmintimi, perduoda sukauptą patirtį, pasiūlo ir pagrindžia tam tikrą visuomeninės raidos kelią. Ši veikla generuoja didžiausią atsakomybę, kurios jie ne tik nevengia, bet ir atsakingai prisiima.
Kokio tipo intelektualų Lietuvoje yra daugiausiai ir kokio – mažiausiai? ES fondai, įpareigodami ne tik teikti sudėtingas ataskaitas, bet ir užtikrinti tyrimų sklaidą, sėkmingai prisideda prie pirmojo tipo intelektualų gausinimo Lietuvoje. Antrojo tipo intelektualų jau mažiau, tačiau vis dar galime aptikti asmenų, retkarčiais norinčių pasitikrinti retorinius įgūdžius prieš platesnę auditoriją ar tiesiog jaučiančių pašaukimą reklamuoti savo profesiją nesitikint iš to asmeninės naudos. O trečiojo tipo intelektualai tampa vis retesniu paukščiu visuomeninėje šalies padangėje. Neabejotinai juos galima įtraukti į raudonąją knygą, nes tai išties akyse nykstanti žmonių rūšis.
Galbūt peizažas nebūtų toks liūdnas, jei intelektualams pavyktų dažniau suremti pečius dėl bendro tikslo, kaip antai pavyko iškiliaisiais sąjūdžio laikais. Stebint šiandienines viešąsias diskusijas ar kai kuriuos visuomeninius judėjimus, lengviau pamatyti susiskaldymą nei bendradarbiavimą. Nesutarimai, peraugantys į asmeninį priešiškumą, negali nestebint. Peršasi mintis, kad ši skirtis daugeliu atvejų kyla ne iš vertybinių skirtumų, bet iš perdėto susireikšminimo ar nepažabotų asmeniškumų.
Vargu ar akivaizdi fragmentacija tarp intelektualų byloja vien apie jų pasaulėžiūros skirtumus ar pasirinkto kelio teisėtumą. Kompromiso vengimas išduoda bene svarbiausią tarpusavio bendravimo ydą: konkurencija dėl simbolinio kapitalo čia yra svarbesnė nei bendro tikslo siekimas. Kad ir kaip būtų, visa tai viešiesiems intelektualams kaip grupei neleidžia sukurti sprogstamojo efekto ir įnešti solidaus įnašo į mūsų visuomeninio gyvenimo raidą.
Taigi, kiekvieno piliečio baimė ar nenoras įsipareigoti dėl kilnaus tikslo ir perdėtas noras pabrėžti savo individualumą – štai su kuo bene dažniausiai susiduriame, bandydami rasti atsakymą į klausimą, kodėl viešieji intelektualai Lietuvoje – nykstanti rūšis.
Dainius Genys
„Aš ir psichologija“ žurnale taip pat skaitykite Jolita Zykutė „Kaip (ne)padėti artimui savo?“
