Informacijos srautas auga ir plečiasi tokiu tempu, kokio savo prognozėse, turbūt, nenumatė joks pranašas ar mokslinės fantastikos rašytojas. Mūsų pažinimo įpročiai taip pat pasikeitė: tai, kas mus domina, mes norime gauti čia ir dabar, o žingeidumą ir smalsumą lydintis noras klausti, ieškoti ir abejoti šiandien dažniausiai telpa vienoje „Google“ paieškos eilutėje.
Kiek svarbios viešosios bibliotekos šiuolaikinėje kompiuterizuotoje visuomenėje? Ar keičiasi pagrindinės jų funkcijos ir darbo specifika? Kaip joms pavyksta formuoti fondus sunkmečio sąlygomis? Apie tai ir daugelį kitų dalykų kalbėjome su bibliotekininkais, leidėjais ir kultūros veikėjais.
Tęsinys, straipsnio pradžią galite skaityti čia: Viešosios bibliotekos ir modernizacija – kuris kurį? (1)
Gyvenimas sunkmečio sąlygomis
L. Jankevičienės teigimu, valstybės finansavimas bibliotekoms pastaraisiais metais buvo sumažintas drąstiškai. „2010 metais mūsų bibliotekos knygų komplektavimui buvo skirta 18 proc. tų lėšų, kurias gaudavome 2008-iais. O 2010 metus lyginant su 2009 metais, finansavimas sumažėjo 37 procentais. Galima įsivaizduoti, kokia tai kreivė žemyn“, ‒ konstatavo L. Jankevičienė.
Kaip teigė L. Jankevičienė, mažėjantį finansavimą kompensuoti padeda darbuotojų profesionalumas. „Darbuotojai ieško įvairių formų ‒ fondus papildyti leidžia įvairios programos ir tarptautiniai projektai. Tačiau tai nėra galutinis išsigelbėjimas, kadangi knygų spausdinimo tiražai yra riboti ir anksčiau ar vėliau jie baigiasi. Todėl, jei šiandien neįsigyji išleistos knygos, vėliau jos negausi ir spraga lentynose jau bus. Knygų komplektavimas skiriasi nuo kitos veiklos tuo, kad tai yra labai kryptingas ir nuoseklus procesas. Negali būti taip, kad bibliotekos fonduose už tam tikrą laikotarpį nėra leidinių“, ‒ dėstė ji.
„Per radiją ar televiziją skelbia, kad „bratkos“ į bibliotekas eina sėdėti prie kompiuterio ir ieškoti darbo, o pagrindinė jų funkcija ‒ žmonėms suteikiama galimybė skaityti knygas, visai pamiršta“, ‒ kalbėjo “Baltų lankų" vadovas.
„Mes jau nustojome tai akcentuoti, todėl kad finansavimas nesikeičia. Jis yra toks, koks yra ir, arba mes dirbame su tokiais ištekliais, kokius turime, arba sėdim ir nieko nedarom. Aš manau, kad geriau dirbti, kažkada ateis geresni laikai“, ‒ konstatavo P. Zurlys
Spragos knygų fonduose ‒ didžiulės
Anot, L. Jankevičienės pastaraisiais metais gerokai sumažėjusio finansavimo laikotarpiu atsiradusios spragos bus itin pastebimos. „Bus juntama ne tik žvelgiant į apimtis ar gautas lėšas, bet ir fondo turinį. Visais, net ir sunkiausiais laikais, daugiau ar mažiau fondai buvo komplektuojami kryptingai, tačiau remiantis 2010 metų duomenimis, leidinių įsigijimui vienam žmogui Lietuvoje skiriama iki 70 centų per metus. Skandinavijos šalyse ši suma siekia maždaug 30-40 litų“, ‒ sakė ji.
M. Mažvydo bibliotekos atstovės teigimu, pagrindiniu fondų komplektavimo šaltiniu ir toliau išlieka „privalomasis egzempliorius“, t.y. du kiekvienos naujai spausdinamos knygos egzemplioriai turi būti pristatomi į nacionalinę biblioteką. „Vienas iš jų patenka į mūsų bibliotekos fondą, kuriuo gali naudotis skaitytojai, o kitas ‒ keliauja į archyvą“, ‒ pasakojo L. Jankevičienė.
Tiesa, tokią duoklę leidėjams tenka atiduoti tik Nacionalinei bibliotekai. „Mus tai labai smarkiai gelbsti. 2010 metais privalomieji egzemplioriai sudarė 50,8 proc. visų gautų leidinių. Norėtume atkreipti leidėjų dėmesį į tai, kad laiku pristatytų knygas, egzempliorių būtų tiek kiek reikia, o dar geriau ‒ daugiau“, ‒ ragino L. Jankevičienė.
Dovanos, anot L. Jankevičinės, taip pat sudaro juntamą gaunamų knygų dalį, tačiau tai nėra kryptingas ir nuoseklus komplektavimo šaltinis. „Dovanos ‒ pavienės, nors kartais ir labai vertingos bibliotekoms, tačiau nėra kryptingas finansavimo šaltinis. Mainais ir dovanomis praėjusiais metais mes gavome 23 proc. visų gautų dokumentų“, ‒ kalbėjo direktoriaus pavaduotoja.
„Problema su dovanotais leidiniais tokia, kad renkamės ne mes ‒ renkasi žmonės. Bibliotekai jie ne visada reikalingi ir žmonės labai įsižeidžia, jei mes nepriimame. Visgi, jei biblioteka nori suformuoti gerą fondą, o ne bet kokį, ji neišvengiamai turi daryti atranką“, ‒ kalbėjo A. Skuodytė.
„Pirkdami leidinius dabar vadovaujamės sudarytais reikalingiausių leidinių sąrašais ir atrenkame kiekvieną knygą. Prioritetus išskiriame labai aiškiai – kad tik būtų tęstinumas to, ką jau turime. Dirbame gerokai sunkiau, nes juk daug lengviau nupirkti leidinius, kai finansavimas geras negu esant dabartinei situacijai“, ‒ tvirtino L. Jankevičienė.
Prioritetai renkantis, kokius leidinius įsigyti, anot L. Jankevičienės, labai įvairūs. „Lietuviškai knygai taikomi vieni prioritetai, užsienio spaudai kitokie, periodiniams leidiniams ‒ dar kiti. Visada žiūrime ir tikriname, ar yra elektroninės versijos, koks yra archyvo prieinamumas, tada lyginame variantus ir sprendžiame, reikalingas mums tas leidinys, ar ne“, ‒ teigė specialistė.
P. Zurlio teigimu, fonduose atsiradusios spragos ‒ „paveldas“ ateinantiems dešimtmečiams. „Tai, kas padaryta yra labai blogai, tačiau turime stengtis užpildyti tas spragas. Be abejo, kai kurių jau neužpildysime“, ‒ sakė direktorius.
Siekiant pritaukti daugiau lankytojų, būtina prisitaikyti
Z. Kelmickaitė sutiko, kad bibliotekoms iškilusi būtinybė prisitaikyti. „Bibliotekos turi būti labai dinamiškos ‒ jos nebėra knygų kaupyklos. Turi turėti ir kitą funkciją arba konkrečiai – tapti labai plataus spektro kultūriniais židiniais. Žmonės, kurie skaito specifines knygas, galėtų rinktis pokalbiams. Bibliotekose jie turėtų rasti tą erdvę, kurioje dalijasi perskaityta informacija ir bendrauja“, ‒ kalbėjo laidų vedėja.
Muzikologės teigimu, šiandien bibliotekos turėtų stengtis pritaukti vyresniuosius skaitytojus. „Senjorai, kurie neturi ką veikti ir galvoja, kad yra vieniši, eikite skaitykite, žiūrėkite parodas, bendraukite. Jiems tai galėtų būti puiki susibūrimų vieta“, ‒ ragino ji.
Infrastruktūros modernizavimas, anot A. Skuodytės, taip pat labai svarbus. „Modernizuojame visą infrastruktūrą tam, kad žmogus, atėjęs į biblioteką, nesijaustų kaip netinkamame, apleistame pastate. Kultūrai nebūdinga būti nešvariai“, ‒ komentavo specialistė.
Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešosios bibliotekos direktorės Vidos Garunkštytės teigimu, lyginant su kitomis kultūros įstaigomis, bibliotekos yra pirmoje vietoje, tai rodo ir gyventojų apklausos. „Orientuodamiesi į vieną dvidešimtojo amžiaus amerikiečių filosofo pasakymą, kuris teigė, kad po darbo ir namų žmogus ieško erdvių, kuriose galėtų vystyti pilietiškumo, demokratijos veiklą, bendrauti, mes stengiamės tapti ta trečiąja vieta“, ‒ kalbėjo direktorė.
V. Garunkštytės teigimu, bibliotekininkus, kurie daug metų dirbo, stengėsi dėl žmonių, valstybė tiesiog užmiršo. „Atlyginimai mokami labai maži, visiškai nekreipiamas dėmesys į specialisto kompetenciją, viskas paliekama vietinių savivaldos intitucijų nuožiūrai. Bibliotekininkų ir pedagogų algos skiriasi du kartus, tačiau mes kol kas nestreikuojame. Po įvairių mokymų, kvalifikacijos kėlimų pasikeitė specialistų vertės suvokimas, dažnai pripažįstama, kad teigiamos paslaugos išties labai geros“, ‒ kalbėjo direktorė.
„Kuo blogiau gyvename, tuo labiau reikalingos žmogui tampa viešosios bibliotekos. Ekonomikos pakilimo metu lankytojų pas mus sumažėja. Labai keista, kad valstybė tiesiog „užmiršo“ jas finansuoti“, ‒ stebėjosi V. Garunkštytė.
„2009 metais vietoje devynių milijonų buvo palikti tik trys, o tuometinis kultūros ministras patarė skaityti senas knygas. Tragedija šaliai tokie potikitai aukščiausiuose postuose“, ‒ sakė V. Garunkštytė.
Jos teigimu, bibliotekoms trūksta jų interesus ginančių lobistų. „Šiaip kiekvieną sektorių valstybėje kas nors atstovauja, gina, o mūsų srityje situacija gerokai sudėtingesnė. Visų pirma, patys bibliotekininkai į politinę veiklą žiūri labai skeptiškai, mes netgi neturime savo atstovo Seime“, ‒ kalbėjo moteris.
