Informacijos srautas auga ir plečiasi tokiu tempu, kokio savo prognozėse, turbūt, nenumatė joks pranašas ar mokslinės fantastikos rašytojas. Mūsų pažinimo įpročiai taip pat pasikeitė: tai, kas mus domina, mes norime gauti čia ir dabar, o žingeidumą ir smalsumą lydintis noras klausti, ieškoti ir abejoti šiandien dažniausiai telpa vienoje „Google“ paieškos eilutėje.
Kiek svarbios viešosios bibliotekos šiuolaikinėje kompiuterizuotoje visuomenėje? Ar keičiasi pagrindinės jų funkcijos ir darbo specifika? Kaip joms pavyksta formuoti fondus sunkmečio sąlygomis? Apie tai ir daugelį kitų dalykų kalbėjome su bibliotekininkais, leidėjais ir kultūros veikėjais.
Viešųjų bibliotekų svarba šiuolaikinėje kultūroje
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio teigimu, bibliotekų svarba yra didelė, kaip niekada. „Sunkmečiu, kuomet žmonės negali įsigyti knygų, jie eina į bibliotekas. Bibliotekos yra ne tik kultūros, bet ir informacijos centrai ‒ be tradicinės spausdintos, taip pat yra elektroninės knygos, pasaulinės duomenų bazės. Informacija apie pasiekimus visose mokslo srityse ‒ visa tai yra bibliotekose“, ‒ kalbėjo direktorius.
A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos bibliotekininkystei Alvydos Skuodytės teigimu, bibliotekos visad išliks svarbios. „Visų pirma, jos svarbios kultūrai ir žmogui. Pati kultūra, jeigu ją atskirsime nuo civilizacijos, yra žmogaus gebėjimas paklausti „kodėl aš čia esu, ką aš čia darau?“. Bibliotekos ir knygos arba atsako į šį klausimą, arba priverčia žmogų susimąstyti. Ir tai nebūtinai grožinė literatūra. Filosofija, psichologija ir daugybė kitų sričių skatina žmogų kelti klausimus, kurių jis anksčiau neįsivaizdavo egzistuojant. Knygos ir kita bibliotekose esanti informacija skatina konkretų individą mąstyti pačiais svarbiausiais klausimais“, ‒ kalbėjo specialistė.
„Bibliotekos, visų pirma, yra atmintis to, ką žmonija sukaupė per visą savo gyvenimą. Nuosekliai atsijodamos nevertingą, nereikšmingą informaciją stengiasi palikti svarbiausia iš to, ką žmonija rašytiniuose šaltiniuose sukaupė nuo antikos laikų. Galbūt skambės banaliai, bet žmogus turi kartoti istoriją, patirtį, net ir pačius blogiausius variantus, o knygose viskas surašyta“, ‒ pridėjo A. Skuodytė.
Jos teigimu, pagrindinė bibliotekos funkcija yra atrinkti informaciją. „Jeigu bibliotekininkas profesionalus, jis neteikia skaitytojui bet ko. Jis įvertina tuos šaltinius, kuriuos žino, kuriais galima pasiremti. Vienos tiesos nėra ir informacijos šaltiniai gali būti vertinami skirtingai, tačiau bibliotekininkas, kaip profesionalas, dėl savo patirties gali įvardinti kompententingus šaltinius“, ‒ kalbėjo pavaduotoja.
Muzikologės Zitos Kelmickaitės teigimu, biblioteka turėtų būti kiekvieno kultūringo žmogaus namais. „Sovietmečiu tokiais tikraisiais namais buvo Mažvydo biblioteka. Studentams ir visiems intelektualams tai buvo susitikimų, puikių parodų vieta. Iš tiesų ‒ tikras kultūrinis židinys. Tokių kadais svarbiais susitikimo centrais buvusių bibliotekų vaidmuo šiandien yra sumažėjęs, iš dalies dė to kaltas visagalis internetas, tačiau niekaip neįsivaizduoju, kad galėtų nebūti bibliotekų. Tikiuosi, kad toks laikas niekada neateis“, ‒ kalbėjo muzikologė.
Skaitytojo ugdymas – bibliotekų ir leidėjų pastangomis
„Baltų lankų“ vyriausio redakoriaus Sauliaus Repečkos teigimu, labai trūksta rimtesnio valstybės požiūrio. „Aš suprantu, kad yra kultūros rėmimo fondas, kuris gyvena iš tabako, alkoholio akcizo mokesčių, bet tų pinigų leidybai neužtenka. Didžiulės lėšos išleidžiamos visiškai neaiškiems projektams, jos galėtų būti skiriamos konkrečiai leidybai“, ‒ apgailestavo jis.
„Reikia ugdyti skaitytoją, valstybė dabar tuo visiškai nesirūpina, tą daro tik leidėjai. Skaitymo skatinimo programa kažkodėl buvo nutraukta, uždaryta. Man atrodo, kad valstybei į tai visiškai nusispjauti“, ‒ kalbėjo S. Repečka.
Vyro teigimu, išaugusi knygos kaina automatiškai atsiliepia jos paklausai. „Knyga nėra pirmo būtinumo prekė, todėl tai natūralu. Prie išaugusių mokesčių autoriniams atlyginimams, kurie atsispindi knygos kainoje, pridėkime platintojų ir knygynų antkainius ir leidinys tampa praktiškai neįperkamas“, ‒ konstatavo S. Repečka.
Anot jo, norinčių skaityti netrūksta, tačiau knygų kainos daugeliui potencialių pirkėjų yra pernelyg didelės. „Vilniaus knygų mugės rezultatai labai gerai, turbūt patys geriausi per visą jos rengimo laikotarpį. Tačiau ten knygos buvo pardavinėjamos be antkainio, t.y. iki 30 proc. pigiau. Mugė parodė, kad skaityti žmonės nori, tačiau pradeda nebeįpirkti knygų“, ‒ teigė S. Repečka.
Vienintelė iš valstybės teikiama pagalbinė priemonė leidėjams yra PVM lengvata. „Tai labai gelbsti, jei būtų ne 9, o 21 proc. kaip kitur, leidyklas, turbūt, tektų uždaryti“, ‒ kalbėjo S. Repečka.
Paklaustas apie lietuvių knygų pirkimo įpročius, leidėjas teigė, kad populiariausios yra lietuvių autorių knygos. „Perkami yra verstiniai kriminaliniai romanai, detektyvai, tačiau populiariausios lietuvių autorių knygos. Vertinių mūsų pirkėjai, man atrodo, jau „atsikando“, dabar jiems norisi savų kūrybos. Tikrai yra stiprių lietuvių autorių, kurie patenka į perkamiausių knygų dešimtukus“, ‒ sakė S. Repečka.
„Tik mes neturime jų tiek jau daug. Norėtųsi, kad būtų skatinama ta kūryba, kad galėtume mokėti didesnius honorarus autoriams. Skatintume pačią kūrybą, daugiau rašytų jauni žmonės. Norėtųsi, kad tas kūrybinis gyvenimas vyktų intensyviau“, ‒ apgailestavo redaktorius.
Internetas ir elektroninės knygos grėsmės nekelia
„Elektroninė knyga atveria didesnes ir platesnes galimybes tiek bibliotekoms, tiek ir skaitytojams. Kol kas jų mažai, tačiau jei atsiras daugiau, bus sprendžiamas ir naudojimosi knygomis klausimas – kaip padaryti, kad jos būtų prieinamos kuo platesniam skaitytojų ratui“, ‒ kalbėjo P. Zurlys.
„Ateis laikas ir tos elektroninės knygos išpopuliarės. Jos bus bibliotekose taip pat sėkmingai, kaip ir bet kur kitur, kaip ir dabar jau tradicinėmis vadinamos popierinės knygos“, ‒ komentavo A. Skuodytė.
M. Mažvydo bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Laimutės Jankevičienės teigimu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad informacijos prieiga tampa išskirtinai kompiuteris. „Negalima sakyti, kad yra vien tik knyga ar vien duomenų bazės. Šie du šaltiniai vienas kitą puikiai papildo. Pastaraisiais metais juntamas ypatingas poreikis senajai literatūrai ‒ tam buvo sukurtas tinklalapis, kuriame galia perskaityti senus leidinius“, ‒ pasakojo ji.
„Tam, kad galėtum pasinaudoti duomenų baze, turi būti bibliotekos skaitytojas. Aišku, turėdamas bilietą į pačią biblioteką gali ir neiti. Bibliotekoje visad gali gauti papildomos informacijos, žinių, galų gale pabendrauti. Šiais laikais, kai visi skuba, lekia, ji gali būti vieta, kurios lankytojas jaus, kad gali tiesiog ramiai pabūti, pabendrauti, susipažinti“, ‒ akcentavo P. Zurlys.
Anot L. Jankevičienės, pastebima, kad, jeigu skaitymo poreikis išugdomas vaikystėje, žmogus su knyga eina visą gyvenimą.
