Deivių-pasileidėlių, atiduodančių savo „vaidilutes“ atvykėliams iš kitų žemių, šventyklos, Atėnų dikterionai ir ergasterijos, Romos lupanarai, kinų susiliečiančių takelių sodai, Japonijos namukai ant valties upėje malonumų kvartale, raudonųjų žibintų rajonai Niujorke, Amsterdame ir Paryžiuje, Venecijos „casini“, libertinų buduarai, kuriuose propaguoja ypatingą malonumo filosofiją, slapti apartamentai... tiek pavadinimų, skirtų pažymėti tai realybei daliai, kurią dažnai slepia, šifruoja, apie kurią neretai kalbama tik užuominimos...
Kryžiuočiai ir jų kariuomenė
Kryžiuočiai ateina į rytinę Viduržemio jūros pakrantę gelbėti Viešpaties kapo. Tačiau tikriausiai juos vilioja ir kursto jų aistras ir gandai apie rytietiškus turtus ir malonumus.
XIII amžiaus viduryje, tuo metu, kai švento Liudoviko įsakai draudžia viską, kas susiję su ištvirkimu, kurtizanės pasiaukodamos gelbėja viską, kas liko iš karališkosios kariuomenės kovinės dvasios. Paskui kryžiuočius seka „putanos“; persikeliant Venecijos laivais, kariai prigriebia ir jas. Iki dešimties tūkstančių kurtizanių keliauja su kariuomene į Artimuosius ir Vidurio Rytus ir kariams parūpina „poilsio“ akimirkas. Karas kainuoja brangiai, bet, nepaisant karaliaus nepasitenkinimo, frankų baronai organizuoja grandiozinius pietus, demonstruodami įvairius maistus, kai daugybė žmonių vaikšto pas prostitutes netoli nuo karaliaus pilies. Riteriams-aristokratams vynas, žaidimai ir moterys kompensuoja ilgų žygių sunkumus.
Šie „eržilai“,užauginti malonumų terpėje, labiau įpratę lankyti viešąsias pirtis, nei mūšio laukus. Jie atsiduoda ištvirkimui. Jie rengiasi plonytėmis medžiagomis, tarsi moterys, puošiasi, tarsi jie – šventyklos. Jų žmonos nepatenkintos. Tos, kurios seka paskui savo vyrus iki Rytų pilių, bendrauja su Sirijos moterimis ir saracinietėmis. Jos greitai perpranta jų patrauklumo paslaptis, atranda nardą, muskusą, jazmino, apelsino žiedus, nes „aromatų naudojimas moteris, kaip ir vyrus, sujaudina ir paruošia lytiniams aktui. Moteris, įkvepianti malonų savo vyro aromatą, patenka į pusiau miglotą būseną. Dažnai aromatinių aliejų naudojimas būdavo galingu įrankiu, kuris vyrams leisdavo patekti į moters turtus.
Krikščionės sužino, kaip galima atsikratyti nepageidaujamų kūno plaukų, padaryti odą malonią ir ją prižiūrėti, plaukus – blizgančius, kaip pasidažyti akis, panaudoti spalvingus lūpdažius ir balzamus lūpoms, balinti odą. Joms patinka rytietiška kambarių aplinka, jos pradeda pilis puošti kilimais, pagalvėmis. Jos įtikinamos, kad meilė – menas ir, žinomas, ne nuodėmė.
O vyrai vienas kitą prakeikia. Imadas ed-Dinas (1125-1201), Saladino (Egipto ir Sirijos sultonas, talentingas karvedys, XII amžiaus musulmonų lyderis) sekretorius, pažymi, kad kurtizanės išsilaipindavo Artimųjų ir Vidurio Rytų uostuose ištisais pulkais. „Laivu atplaukė trys tūkstančiai gražių frankų moterų, jos buvo jaunos ir nuostabios, jos buvo užjūrio kilmės ir siūlė save, kad padarytum nuodėmę. Jos buvo išsiųstos už šalies ribų, kad pagelbėti tiems, kas kovojo toli nuo gimtinės, kad padarytų laimingais nelaimingus... Jos sakė, kad, pasileisdamos į kelionę, jos ryžosi atiduoti savo kūną ir kad neįsivaizduoja kitokios aukos, kuri gali būti maloni Dievui. Jos gyveno paviljonuose, kuriuos pačios pastatydavo, ir prisijungdavo prie jų kitos gražuolės to paties amžiaus, jos atverdavo malonumų duris, aukodamos tai, ką turėjo tarp kojų. Jos sąžiningai atsiduodavo bet kokiems ištvirkimams ir nežinojo jokių ribų. Jos visiškai atsiduodamo ištvirkimams, užsidarydavo savo kambariuose, pasiduodamos patinių puolimui, gulėdavo ant kilimų, pasiruošusios meilės žaidimams. Jos leisdavo viską, kas buvo uždrausta, atsiduodavo savo meilužiams. Jos manė, kad visas šis ištvirkimas – brangiausias šio pasaulio kūrinys, ypač tiems, kurie yra toli nuo gimtinės ir moterų“, – rašo jis.
Karinės kryžiuočių stovyklos virsdavo miesteliais su savo kalviais, pirkliais, siuvėjais ir... savo viešnamiais. Šiose palapinėse gimsta naujos praktikos, kurios atkeliaus į Europą.
Seksas Kinijoje
Kinijoje sekso menas – ne tik kurtizanių reikalas: žmonos ir išlaikomos moterys privalėjo teikti kūniškus malonumus. IV amžiaus tekste pasakojama, kaip deivė, tamsos dukra, apmokė šios išminties imperatorių. „Skirtingi būdai susijungti vienas su kitu, kojos ištemptos ar praskiestos, skirtingi būdai, kaip galima prispausti savo kūną prie vyro, įsiskverbimo metodai: gilus ar negilus, visa tai formuoja seksualinio susijungimo elgesį Penkių Elementų ritmu. Tie, kurie laikosi šių taisyklių, laikosi įstatymų.“ Taisyklė greitai plinta, jos skirtos vedusioms poroms, bet į jas atsižvelgia ir prostitutės.
Prezervatyvai Kinijoje buvo žinomi dar nuo 6000 metų prieš mūsų erą. Juos gamino iš gyvūnų žarnų arba sutepto papiruso. Prezervatyvai būdavo skirtingo storio, dydžio ar tvirtumo, jie galėdavo paslėpti vyrų trūkumus ir padidinti jų partnerių pasitenkinimą.
Vedybinis kinų gyvenimas turėjo griežtas padorumo taisykles. Kuo aukščiau pagal socialinę skalę yra šeima, tuo labiau lytinis aktas turėdavo laikytis ritualų diktato. Imperatoriai turėjo lytiškai santykiauti pagal astralinius įstatymus.
Aristokratai neatsiliko. Kinams afrodiziakų naudojimas – būtinybė. Jie nebijodavo kalbėtis seksualine tema. Pasakodavo vienas kitam apie įmantrų imperatoriaus išradimą: vežimą, kuris buvo toks siauras, kad jame gali tilpti tik vienas žmogus. Imperatorius patogiai atsiguldavo ant pagalvių, o jo žmonos neturėdavo kitos išeities, tik „atsisėsti ant jo“ ir judėti į taktą pagal vežimo rimtą, suteikdamos imperatoriui pasitenkinimą. Tuo pačiu laikotarpiu atsirado paprotys keisti pėdų dydį. Šis paprotys dešimt amžių buvo itin populiarus. Mažos pėdos laikomos neatsiejamu moteriško grožio ir patrauklumo atributu. Aštuonių centimetrų pėda – „auksinis lotosas“; dešimties – „sidabrinis lotosas“. Ši nikštukinė pėda paslėpta nikštukinėje avalynėje. Tokios pėdos vertinamos ir kaip fetišo objektas. Paliesti pėda – aukščiausia palaima ir laimė. Paprotys priduoda moterims trapumo, neužtikrintą eiseną, kas prisideda prie kojų ir liemens raumenų tonuso. Kinų vyrai naudojasi tuo.
Egzistuoja paplitusi nuomonė, kad „kojų bintavimas“ atsirado imperatoriaus haremo šokėjų terpėje. Tiesa, taro IX ir XI amžių imperatorius Li Ju įsakė mylimai balerinai atsistoti ant puantų. Legenda tokia: „Imperatorius Li Ju turėjo mylimą išlaikytinę vardu Nuostabioji Mergina, kuri turėjo subtilų grožį ir buvo gabi šokėja. Imperatorius įsakė jai lotosą, padarytą iš aukso, papuoštą perlais. Šokėjai buvo įsakyta apvynioti pėdą balta šilko medžiaga ir prispausti pirštus taip, kad pėdos išsilenkimas primintų Mėnulį. Šokdama lotoso centre, ji sukosi, primindama kylantį debesėlį.“ Žmonos būdavo geros lovoje, bet dažniausiai neišsilavinusios, ir vyrai su jomis pradėdavo nuobodžiauti. Jų kasdienis gyvenimas susidėdavo iš skandalų ir ginčų. Vyrai savo ruožtu nori atsipalaiduoti, ir tam jie eina į viešnamius.
Tan dinastijos valdymo laikotarpiu (618-907) Pekinas tampa galutiniu šilko kelių tašku. Užsieniečiai atvyksta čia iš Persijos, Indijos, Samarkando, iš visos Centrinės Azijos; tarp jų – budistai, musulmonai ir kiti. Kinai taip pat atvyksta iš visų šalies kampelių, iš visų provincijų: komersantai, aukšto rango pareigūnai, aristokratai, smulkūs biurokratai, kariai, studentai užpildo miesto gatves.
Pinkanli kvartale, taip pat vadinamame Šiauriniu kvartalu, viešnamiai siūlo didžiulį malonumų pasirinkimą: nuo labiausiai rafinuotų iki niekingiausių. Prie šių namų – lūšnos ir landynės. To meto prostitutė rašo, kad kvartale gyvena kaliniai ir nusikaltėliai. Jie čia uždaryti ir niekada neišeina.
Kai kurie viešnamiai priklauso valstybei ir skirti jos tarnautojams: čia yra alkoholio ir užkandžių, dirba valstybinės prostitutės. Privatūs malonumų namai dar patogesni, ten galima paragauti įspūdingų patiekalų. „Kiekvienas iš čia aprašytų namų patenka į dešimt skirtingų kategorijų. Kiekvienoje iš jų yra keletas dešimčių privačių ir neregistruotų kurtizanių, visos nuostabiai parinktos pagal madą. Jos dėmesingos, pasiruošusios padaryti viską, kad sužavėtų svečius... Pietų kambariai būdavo pirmajame aukšte, o lovos būdavo viršuje. Ant šių ypatingų vietų durų pakabindavo šviestuvus, apdengtus raudonu šilku. Būten dėl šių šviestuvų ir būdavo galima atpažinti specialų kabaretą.“ Turbūt būtent tai ir yra pirmas raudonųjų žibintų paminėjimas.
Hierarchijos viršūnėje – arbatos ir dainininkų namai. Aukščiausios klasės kurtizanės išsilavinimas – ilgas ir sunkus kelias (užeigos šeimininkė jas nusipirkdavo dar joms būnant labai jauno amžiaus). Šeimininkė negaili pinigų: gera meistrė atsipirks. Gražuolės mokosi šokti, muzikuoti, deklamuoti eiles, tinkančias kiekvienam atvejui, jos mokosi elegantiškai gerti ir valgyti. Jeigu vyras turtingas, jis gali sau leisti pasisamdyti jas per šventes, organizuojamas tokiose vietose, kad, pavyzdžiui, paminėtų sėkmę, sūnaus gimimą, paaukštinimą.
Geišos gimimas
Samurajų epochoje pardavinėjamas moteris surinkdavo specialiai tam skirtose vietose, kurios būdavo supamos pilies sienos ir vandeniu. Senovės Tokijuje tokiu „sekso getu“ buvo Esivaros kvartalas. Valdžia turėjo tam priežasčių. Ji gaudavo galimybę kontroliuoti linksmojo kvartalo svečius, ribojant jų buvimo jame laikotarpį viena para. Buvo išlaikomas ir moters „samdymo“ teisėtumas. Oficialiai prekyba „gyvosiomis prekėmis“ buvo uždrausta, bet „linksmųjų kvartalų“ savininkams buvo daroma išimtis. Buvo manoma, kad jie pasiima merginas „dešimties metų apmokymams“. Valdžia skirdavo specialius pareigūnus, kad šie Esivaroje stebėtų tvarką. Nesunku nuspėti, kad šie pareigūnai gaudavo kyšius, įvairia forma.
Į Esivaros kvartalą būdavo galima ateiti pėsčiomis, būdavo galima pasamdyti transportą, bet patogiausiai kelias būdavo – per vandenį, nes Tokijuje būdavo daugybė upelių ir kanalų. Ilgos siauros valtys, kurios gabendavo žmones į Esivarą, būdavo dvivietės. Keleivis įsitaisydavo ant minkštos sėdynės ir galėdavo kelionės metu pasinaudoti rūkymo padargais.
Vyrams įėjimas į Esivarą būdavo nemokamas. Moterys privalėjo turėti specialų leidimą.
Tokijo gyventojo svajonė buvo „pabelsti į didelius vartus“. Tai reiškė sugebėti įpirkti visą kvartalą, kuriame būdavo nuo trijų iki penkių tūkstančių moterų. Bet dažniausiai pavykdavo susimokėti tik už pavienę užeigą. Tokių čia būdavo ir visiškai mažų, kurios nebuvo brangios, bet būdavo ir prabangių, apie kurių šlovę girdėdavo visas miestas. Kiekvienas lankytojas galėdavo pasirinkti užeigą pagal savo skonį ir piniginę.
Linksmųjų kvartalų gyventojoms japonų kalboje buvo skirta daug žodžių: dzero, keisei, judzė. Geišomis tuomet vadino artistus (dainininkus, šokėjus, pasakorius) – ir vyrus, ir moteris. Geišos, buvusios neatsiejama linksmybių dalimi, gyvendavo tiek Esivaroje, tiek už šio rajono ribų. Aistrų kvartale egzistavo savo hierarchija. Viltį teikiančios mergaitės būdavo apmokamos nuo vaikystės. Su kandidatėmis darbavosi geriausi muzikos, teatro ir kaligrafijos mokytojai. Nuo rango priklausydavo ir mokestis. O prieš „seansą“ būdavo pakviečiamos geišos, kurios svečiui įpildavo vyno, dainuodavo, šokdavo, bet nebūdavo liečiamos.
Už Esivaros ribų prostitucija būdavo draudžiama, niekas niekada negalėjo pradėti šio nelegalaus verslo. Tačiau pamažu visos moterys, išdrįsusios įveikti baimę ir riziką ir pradėti sekso verslą, pradėjo rinktis Fukagavos rajone. Fukagavos upės krante atsirado daugybė namelių – slaptų vietų pasimatymams. Moterys, apsigyvenusios prie Fukagavos, neturėjo Esivaros rajono moterų titulų, bet pačios save pradėjo vadinti geišomis.
Fukagavos geišos dirbdavo poromis, lydėdamos svečia pasivaikščiojimo metu, per šventes ir įvairias linksmybes. Fukugavos „geišos“ turėdavo daugiau laisvės ir pačios kontroliuodavo savo uždirbtus pinigus. Jau netrukus geišos, idealios mylimosios, reputacija pasikeitė. Tačiau geišos įsitvirtino literatūroje ir mene.
