Vokietijos koncentracijos stovyklose veikė viešieji namai, kuriuose moterys buvo verčiamos atsiduoti suimtiesiems.
Nors po Antrojo pasaulinio karo jau prabėgo daugiau nei pusšimtis metų, tačiau to laikotarpio istorijos studijose ir liudininkų prisiminimuose sunku rasti publikacijų apie nacistų režimo įstaigose – koncentracijos stovyklose – veikusius viešnamius bei jų lankytojus.
Žinios apie lagerinę prostituciją buvo slepiamos, o visos iš jos gautos pajamos buvo pervedamos į slaptas SS sąskaitas. Be to, pasitelkę prostitutes, nacistai bandė kalinius paversti savo talkininkais, todėl pastarieji vengia šios temos savo prisiminimuose, o buvusių koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga apie tai net neužsimena.
Dauguma sekso vergėmis buvusių moterų šį laikotarpį nutyli iš gėdos, juo labiau, kad nė vienai iš jų neišmokėta jokia kompensacija.
Savanorės ir profesionalės
Laikotarpyje tarp 1942 ir 1946 metų Trečiojo reicho koncentracijos stovyklose veikė dešimt „specialiomis įstaigomis“ vadinamų viešnamių. Jie buvo įkurti Buchenvaldo, Dachau, Zaksenhauzeno ir net Aušvico kaliniams. Juose „klientus“ aptarnavo apie 200 moterų – daugiausia priverstinai, bet tarp jų buvo ir savanorių, nes toks užsiėmimas dažnai moteris gelbėdavo nuo neišvengiamos mirties.
Tuometinės Vokietijos nacistinis režimas nedraudė prostitucijos ir nekovojo su ja. Priešingai, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui prostitucija reiche buvo ypatingai kontroliuojama. Nacistinė valstybė gavo nemažai pajamų iš mažiausiai pusės Europos viešnamių tinklo. Todėl skatino ir globojo „bordelius“, kurie aptarnavo kariškius, civilius, priverstinai atsivežtus darbininkus ir net koncentracijos stovyklų kalinius.
Konclageriuose viešieji namai buvo įkurti specialiu SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu ir skirti kaliniams „skatinti už pavyzdingą darbą“. Remiamas tuometinių Vokietijos pramonininkų, H. Himleris koncentracijos stovyklose įdiegė premijinę skatinimo sistemą – už gerą darbą buvo skatinama palengvintu režimu, papildomu maisto daviniu, piniginėmis premijomis, tabaku ir – apsilankymu viešnamyje.
Moterys su juodais trikampiais
Visi „bordeliai“ buvo įkurti tik vyų koncentracijos stovyklose, o prostitutės buvo atrenkamos moterų lageriuose Ravensbriuke ir Aušvice – Birkenau. Kandidates į prostitutes 10 parų papildomai maitindavo ligoninių skyriuose, o po to išsiųsdavo į vyrų koncentracijos stovyklas.
Kontingentą sudarė daugiausiai 17–35 metų vokietės, tačiau perkamas paslaugas teikė ir lenkės, ukrainietės bei baltarusės. Dauguma jų buvo areštuotos už „antisocialinį gyvenimo būdą“ ir stovyklose buvo priverstos nešioti juodo trikampio ženklą, liudijantį, kad šis žmogus vengia darbo prievolės.
Viešųjų namų darbo organizavimu rūpinosi SS mobilizuotos profesionalios prostitutės.
Žydai – neaptarnaujami
Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, kaip ir visose kitose, jokio asmeninio suimtųjų gyvenimo nebuvo. Viešnamio veiklą griežtai kontroliavo SS, tačiau „išrinktieji“ už paslaugas turėjo susimokėti patys.
„Specialioji įstaiga“ lankytojus įsileisdavo nuo 19 iki 22 valandos. Kambarių duryse buvo įrengtos specialios akutės, o koridoriuose patruliavo esesininkai. Kiekvienas kalinys pirmiausiai turėdavo parašyti prašymą apsilankyti viešnamyje, o paskui nusipirkti 2 markes kainavusį įėjimo bilietą. Ar tai brangu, galima spręsti iš to, kad Buchenvaldo koncentracijos stovyklos bufete tuo metu 20 cigarečių kainavo 3 markes.
Sekso seansas negalėdavo užtrukti ilgiau nei 15 minučių. Laukiančiajam savo eilės prižiūrėtojas išrėkdavo jo asmeninį ir kambario numerį. Buvo sekama, kad lytinis aktas vyktų tik „misionieriaus“ poza.
Žydų tautybės kaliniams sekso paslaugos nebuvo teikiamos.
Už pastojimą – mirties bausmė
SS rūpinosi, kad koncentracijos stovyklose neplistų lytinės ligos, todėl sekso vergės nuolat buvo tikrinamos, ar neužsikrėtė triperiu arba sifiliu. Prezervatyvų tuomet nebuvo, tad išvengti nėštumo moterys turėjo pačios. Vis dėlto prostitutės pastodavo retai, nes vadinamosios „asocialios moterys“ jau buvo sterilizuotos prieš patekdamos į koncentracijos stovyklas, o kitos negalėdavo susilaukti vaikų dėl blogų gyvenimo lageriuose sąlygų.
Nėščiąsias prostitutes grąžindavo į moterų koncentracijos stovyklas, kur joms padarydavo abortus. Nėštumas lageryje dažniausiai reikšdavo mirties bausmę, tačiau neliko jokių tai patvirtinančių ar paneigiančių dokumentų.
Remigijus RAINYS
