Šią savaitę darsyk įsitikinome, kad beveik jokia – net pati skandalingiausia – paviešinta medžiaga negali paveikti mūsų aukščiausių politikos ešelonų ir juos „teisingai aptarnauti“ pašauktos žiniasklaidos tonų. Matyt, tuo reiktų mažiau stebėtis, jei pripažintume sau, kad stebime ne politikus ir žurnalistus, o viešųjų ryšių propagandininkus, kuriems juoda spalva yra oranžinė, jei taip parašyta jų kontrakte.
Kalbėti ne iš esmės ir kreipti kalbą į pašalinius dalykus, atsakyti ne apie tai, ko klausiama, šnekėti bendras banalybes – įprasta atstovų viešiesiems ryšiams taktika, kai tenka reaguoti į ką nors nemalonaus. Čia gabių atstovų stilius. Negabūs temoka šmeižti ir pernakvoję atitinkamų užsakovų kabinetuose landžioti net į mirusiųjų miegamuosius bei po mirties apšaukti juos alkoholikais ir degeneratais. Ir nieko čia keisto – kiekvienam savo. Pirmieji – geriau apmokami ir labiau žinomi visuomenėje, antrieji lieka atliekas lukštenančiais „peckeliais“. Tik štai anksčiau ar vėliau paviešinamiems liudininkų ne iš žiniasklaidos parodymams negalioja tokie imunitetai.
Keliaukime geriau prie tų „gabiųjų“. Jie Lietuvos Respublikoje formaliai dirba pačiose įvairiausiose pareigybėse. Visų aptarti nespėsime – tad aptarkime pačius, šiai dienai, iškiliausius. Tai ne kas kita, kaip mūsų valstybės pirmieji trys asmenys. Tikrojo jų statuso supratimas ne tik padės aiškiau suprasti jų elgesio motyvus, bet ir leis mums būti krikščioniškai atlaidiems bei supratingiems. Darbas yra darbas.
Pradėti reiktų, žinoma, nuo premjero. Jis, be abejonės, visada priklausė elitinių „piarščikų“ kategorijai. Vyriausybės vadovas netgi pats tokį atstovą turi, bet ar dažnai jo prireikia? Rimtu ir susirūpinusiu veidu G. Kirkilas lyg užsikirtusi plokštelė nuo pat VSD skandalo pradžios kartoja susidariusioje situacijoje gelbėjantį užkeikimą: „politikai neturi kištis į specialiųjų tarnybų darbą“.
Nežinia, kam šiuo sakiniu oponuojama ir ką mėginama įtikinti, nes teigiančių priešingai pastebėta nebuvo. Jei kas galvoja, kad ministras pirmininkas niekada nėra girdėjęs apie parlamentinę jėgos struktūrų kontrolę,– apsirinka. Čia kaip tik ir yra didysis talentas – kartoti aksiomą tokiu tonu, lyg ją kas mėgintų nuginčyti. Jei tokio pašnekovo paklausi, kiek dabar kainuoja konkretus šaldytuvas konkrečioje parduotuvėje, jis tau atsakys, jog šaldytuvų kainą reguliuoja rinka ir jo sąžinė bus švari – jis nemelavo. Daug įdomiau – kieno interesai ir pozicija šiuo atsikalbinėjimu yra „garsiai nutylimi“. Iki pastarojo meto įvykių daug kam dar buvo abejonių, tačiau Seimo Nacionalinio saugumo komitetui paviešinus dalį tyrimo liudijimų, premjerui įgarsinus eilinį genialų Lukašenkos vertimo su Kaukazo draugais planą, tampa neaišku tik viena. Ar prieš keletą mėnesių G. Kirkilas priėmė į darbą vieną patarėją, ar atvirkščiai – pats buvo pasirinktas tinkamu pastarojo ruporu arba „ceremonmeisteriu“?
Dar daugiau aiškumo atsirado vos Seimas priėmė įstatymą, leidžiantį reguliuoti dujų kainas. Išsyk ne koks „Gazprom“ ir net ne parazituojanti tarpininkė „Dujotekana“ (kurios gerovė taip svarbi minėtam patarėjui), o pats vyriausybės vadovas už juos pareiškė, jog dujos labai greitai ir daug pabrangs. Toliau vėl buvo išdėstyta teoriškai nepriekaištinga aksioma: negerai esą priiminėti įstatymus dėl vienos įmonės. Sunku ginčytis. Būtų teisinga ir labai gerai turėti ne tik vieną įmonę arba tokių išvis neturėti, jei pastaroji pelną gauna už tai, kad turi įmonės kodą ir samdo formaliai įvairias valstybės pareigas užimančius „press atache“. Būtų labai malonu turėti ne vieną vamzdį arba bent ne vieną realų tiekėją tam vamzdžiui užpildyti. Tačiau viešųjų ryšių darbuotojai kalba tik apie tai, apie ką yra įgalioti.
Dar vienas atstovų viešiesiems ryšiams bruožas – meilė formalumams, kai jie naudingi. „Dura lex, sed lex“ su malonumu gūžteli bet kuris iš jų, jei net beviltiškai su sveiku protu besipykstanti norma, kažkada kažkaip įteisinta ir nepastebėta, sukuria net pačią absurdiškiausią situaciją. Taip Viktoras Muntianas, remdamasis A. Pociaus medžiaga, kurią vienbalsiai niekine pripažino Liustracijos komisija, sakosi „negalįs neatimti“ teisės dirbti su slapta informacija iš A. Matulevičiaus. Kitaip sakant, jei A. Pociaus motyvacija būtų grindžiama net L. Lolišvili kerėjimais, Seimo pirmininkui tai būtų pakankama priežastis ir jis „neturėtų kitos išeities“. Vėlgi – neverta labai pykti. Juk prieš mus ne savarankiškas politikas ir Seimo narys su laisvu mandatu. Matome individą, kurio išlikimas užimame poste tiesiogiai priklauso nuo to, ar jis tiksliai persakys tai, ko yra prašomas.
Ne visi mūsų politikai dirba viešųjų ryšių agentais dėl postų ar pinigų. Antai prezidento Valdo Adamkaus kalbos ir motyvacija jo antrosios kadencijos metu yra išvis suvoktini kaip hobi ar savęs išbandymas aktoriaus statisto amplua. Tačiau jo elgsenos rezultatai visiškai tokie pat kaip ir minėtų dviejų šalies vadovų. Jo klausiama apie šalies institucijas šokdinantį KGB rezervo karininką, išvaikytus VSD padalinius ir apie tai, kaip reikia spręsti valstybę paralyžiuojančią bei piliečius demoralizuojančią situaciją, o jis atsako raginimu nekelti įtampos ir sveikinimu visiems, kas dar neemigravo ir kol kas nesiruošia. Kaip katinas Leopoldas iš rusiško animacinio filmuko, ekscelencija vis užkeikia visus gyventi draugiškai. Suprantama, kad pradedantiesiems aktoriams norisi aplodismentų, tad visai nesvarbu, kas ploja. Tebūnie tai ir samdyti „savanoriai“ – svarbu, kad aplodismentai nustelbtų nustebusiųjų bambėjimą. Tuo yra kam pasirūpinti, nes, – kaip neseniai yra atviravęs ponas R. Stonys, – žiniasklaidai pinigų reikia labai.
Tad ir nacionalinis transliuotojas, ir gausybė komercinių kanalų kartoja ir perkartoja klausimus, kurie mažiausiai susiję su svarstomos problematikos esme. Kalbama ne apie paviešintos parlamentinio tyrimo medžiagos turinį, o apie tai, ar viešinimo procedūros metu buvo taisyklingai padėtas kablelis. Pabrėžiama, kad Matulevičius mažiukas ir apkūnus bei buvo komunistas, bet ignoruojama tikroji A. Pociaus nepasitenkinimo jo persona priežastis. Kalbama ne apie tai, ką liudijo V. Damulis, bet apie tai, kad prieš du metus vertėsi kaimo turizmu.
Viena prasme, šalies prezidentas gal ir teisus – daugelis piliečių gal tikrai nesusigaudo, kas vyksta valstybėje arba susigaudo lėčiau nei norėtųsi. Mat mūsų viešieji ryšiai daro viską, kad taip ir būtų. Tokiomis aplinkybėmis labai neblogai, kad vis dar atsiranda „kurmių“, nes kitaip visai nebeišeitų išsikrapštyti iš akių į jas kibirais pilamo smėlio.
Kita vertus, smalsu, kokie dar propagandiniai resursai nėra panaudoti mėginant įdiegti tautai, jog mūsų valdžioje ir žvalgyboje viskas gerai, išskyrus „kurmių kėslus“? Juk atsiskleidė ir primityvios propagandos būgną jau muša tokia galybė ilgus metus solidžiais valstybininkais laikytų veikėjų, kad nebėra ko daugiau mobilizuoti. Belieka laukti, kad A. Pocių ir A. Janušką, o gal tiesiog „Gazpromą“ ims viešai šlovinti estrados, sporto arba porno žvaigždės. Vladimiras Putinas Rusijoje gali tuo pasigirti. Rezervui dera lygiuotis į etatinius.
