– Dirbai kasininke. Kokių gudrybių tu ar tavo kolegės imdavosi, norėdamos apgauti pirkėją?
– Nelabai dabar apgausi, nes visos prekės skenuojamos, nebent netyčia, kai du kartus nuskenuojama ta pati prekė arba kai nukainotas produktas parduodamas už visą kainą. Dažnai tai kasininkės žioplumo klaidos. Apgauti gali tik atiduodamas grąžą, kai neatiduodi tiek, kiek priklauso. Net nenorėdama atversiu visas kortas…
– Bet juk kasoje turi būti tam tikra suma pinigų! Jų negali būti per daug.
– Įsidedi sau į kišenę, bet reikia būti labai atsargiam ir gudriam, kad neužfiksuotų kameros. Rizikuoji. Būna, kad žmogus kasininkei į lėkštutę paberia saują centų suskaičiuoti. Juk jis nežino, kiek tų centų papylė. Laikai centą ar litą suspaustą delne, nededi į kasą, vėliau įbruki į kišenę. Ant kasininkės prijuostės juk yra kišenė. Gal tam ir prisiūta? Jei įdedi į kasą, įsimeni, o vėliau pasiimi. 10–20 litų – didelė rizika, o 10–20 centų… Būna, kad ir pats apsirinki. Juk būna nuostolių, reikia, kad kaip nors išsilygintų.
– Ar pati esi sukčiavusi?
– Paklausk, kuri prekybininkė to nėra dariusi. Aišku, visos neigs. Net pati sąžiningiausia vagia. Pinigas – toks jau dalykas. Kitas dalykas, kai prisidarai nuostolių. Vakare yra skaičiuojama kasa. Nueini pas vyriausiąją kasininkę skaičiuoti pinigų. Tu nežinai, kiek jų ten turi būti. Suskaičiavęs pasakai sumą, o vyr. kasininkė pasako, ar yra perteklius, ar trūkumas. Tokiu atveju turi atverti savo piniginę.
– Kokį didžiausią nuostolį esi turėjusi, dirbdama kasoje?
– Iš pat pradžių, kai ateini dirbti tau nelabai žinomo darbo, kol viską išsiaiškini, nuostolių gali prisidaryti. Būdavo, kad ir apgaudavo. Kasininkės inkasacijoje nedalyvaudavo, tik sudėdavo neskaičiavusios pinigus į maišelį, kurį apsaugininkai nusinešdavo. Vyr. kasininkė pasakydavo, kad trūksta 50 ar 100 litų. Tos apvalios sumoms mums su kolegėmis iš pat pradžių pasirodė keistos. Negi gali šimtu apsirikti? Vėliau, įgijus patirties, tokių dalykų nebebūdavo. Gali būti, kad nepatyrusias kasininkes paprasčiausiai maustė. Jei būdavo pinigų perteklius, ta pati vyr. kasininkė dėdavo į bendrą kasą nuostoliams padengti. Mano kasoje būdavo galbūt keliais centais daugiau, o pas koleges – ir keliomis dešimtimis, bet manau, kad netyčia, nes jei būtų tyčia nedavusios grąžos, kasoje tų pinigų nebūtų buvę. Parduotuvėje, kurioje dirbau prieš tai, „tvarka“ vėl kitokia buvo. Ten nebuvo nei skenuojamų prekių, kitokios svarstyklės, tad erdvės „fantazijai“ buvo daugiau…
– Bet juk kasininkei jokios naudos iš to, kad ji jėga meta sveriamą prekę ant svarstyklių ar nykščiu paspaudžia, kad svoris didesnis būtų? Ar valdžia neliepdavo specialiai sukčiauti, kad didesnis pelnas būtų?
– Ne. Visi galvoja, kad jei nuskenavai daugiau prekių, nei ant prekystalio, ar kokios nors nuolaidos nepritaikei, tai sau. Apšaukdavo vagilėmis. Nieko panašaus. To juk neįsidėsi į kišenę, viskas fiksuojama kasoje.
– Teko girdėti, kad pardavėjos susitaria tarpusavy – skenuodamos kolegių prekes jų nenuskenuoja arba brangius sveriamus produktus paskaičiuoja mažomis kainomis.
– Ne paslaptis, kad patys darbuotojai vagia. Kai dirbau kasoje, pas kolegę ateidavo draugas. Ji atseit nuskenuodavo prekes. Apsaugininkai tai pastebėjo. Kolegė iškart buvo atleista iš darbo. Kita kolegė taip pat buvo atleista, nes rytą anksčiau atėjusi prisirinkdavo prekių, slapta užrakindavo rankinių saugojimo spintelėse, o raktą perduodavo atėjusiam vyrui, kuriam bereikėdavo tik tą lauknešėlį pasiimti. Galvojo, kad jei rytą nėra apsaugininkų, tai gali daryti ką nori. Kameros būna įjungtos, jiems tereikia atėjus į darbą peržiūrėti filmuotą medžiagą. Kita smulkaus sudėjimo kolegė vogdavo cigaretes, įkišusi ranką į užrakintą stovą. Dar kita vogdavo sveriamas mišraines, kremą, kavą.
– Ar kasininkių darbas būdavo kontroliuojamas?
– Būdavo daromi „užpirkimai“. Jauną kolegę atleido už tai, kad tikrintojai atsinešė šviežią bandelę, ant maišelio užklijavę lipduką „Pigiau“. Ši pritaikė nuolaidą. Iš kur ji galėjo žinoti, kad ji šviežia? Todėl kasininkių darbas ir yra bjaurus. Atsineša pirkėjas dantų pastos, tai privalai ją išlupti ir pažiūrėti, ar viduje tikrai ta pasta. Labai daug muilo sukeičiama. Buvo įsakyta patikrinti visas dėžutes – nuo gėrimų iki elektroninių virdulių ar to paties muilo. Pirkdami lagaminą, kuprinę ar rankinę, pirkėjai būna ką nors joje „paslėpę“. Jei apsaugininkai tave stebi, o tu nepatikrini, rašysi pasiaiškinimą. Buvo atvejis, kai apsaugininkas, paskambinęs į kasą, liepė patikrinti močiutės rankinę. Ji buvo įsitaisiusi vogti ėdalą katėms. Vėliau rankinių nebekrėsdavome – tai apsaugininkų darbas.
– Kas padengdavo nuostolius?
– Yra vadinamasis manko – deficitas – tam tikra suma prekėms nurašyti, pavyzdžiui, kai prarandamas daržovių svoris joms sudžiūvus. Nuostoliai tuomet padengiami ne iš pardavėjų kišenės. Dideliame prekybos centre nuostoliai paprastai būna dideli. Daugiausia jų būdavo alkoholio skyriuje. Galbūt būdavo išvagiama, galbūt neatvežama tiek, kiek priklauso. Būdavo, kad alkoholis ar kitos prekės dingdavo iš sandėlio, nors jis užrakintas…
– Ką darydavote su besibaigiančio galiojimo produktais? Ar tikrai parūgusios mišrainės yra plaunamos, kad būtų įdėta šviežio majonezo?
– Mano parduotuvėje taip nebuvo daroma, nes nebuvo konditerijos skyriaus, gaudavome gatavą produkciją. Pasibaigusio galiojimo produktai yra nurašomi, tiesa, iš jų puikiai gyveno visi parduotuvės darbuotojai, pigesniais produktais apsirūpindavę ne tik patys, bet ir „paremdavę“ kaimynus ar gimines. Tepdavome vitrinose apdžiūvusias dešras aliejumi, kad blizgėtų, bet taip daroma visur. Parduotuvėje, kurioje dirbau prieš tai, merkdavau pieniškas dešreles į vandenį. Ir svoris didesnis būdavo, ir putliau atrodydavo. Prekybcentris prekybcentriui nelygu, gal mažesnėse parduotuvėse taip iki šiol tebedaro.
Kalbino Povilas Lungė
