Nukeliaukite iki Volgos upės Rusijoje, ir kai atvyksite į Kalajazino miestelį apsižiūrėkite ar nepastebėjote ko nors neįprasto. Dirbtinai iškasto ežero viduryje pamatysite kai ką gluminančio. Ar tai keistos rusiškos formos švyturys? Kažkas neįtikėtino pastatyta saloje? Atsakymas – ataidintis ne.
1940 metais sovietinė valdžia planavo iškasti, aktyviai laivybai visus metus skirtą upę. Taigi užtvankų ir kaskadų rezervuarai turėjo būti iškasti aukštutinėje Volgoje, ir taip regionas tapo aktyviai judančiu transporto bei hidroenergijos gamybos sandoriu. Be kita ko, tai sunaikino ir šimtus metų istorijos, kurią primena tik Makarevskio vienuolyno bokštas, kurio dalis matosi Uglič rezervuaro saloje.
Šis vienuolynas, įkurtas 14 amžiuje, išnyko po vandeniu, kartu su šalia esančiu pastatų ansambliu, įskaitant ir jo didingą susirinkimų salę. Tačiau vienuolynas, vis dar neleidžia Kalajazino miestelio žmonėms, savęs pamiršti – jo varpinė liko išdidžiai stovėti ežero viduryje. Kodėl taip atsitiko? Greitas šios vietos užtvindymas vandeniu, nedavė laiko nugriauti katedrą, taigi buvo nuspręsta, bokštą palikti kaip navigacinį valdymo punktą, kadangi šioje vietoje stipriai keitėsi vandens srovė. Vis dėl to, išliko didžiulė rizika, kad pastatas nuskęs. Norint to išvengti, aplink pirmąjį varpinės aukštą buvo supilta dirbtinė sala.
Nors čia pastatytas nedidelis medinis molas laivams, žmonės prie varpinės sustoja labai retai – jos vidus po visų statybų, yra visiškai tuščias. Vasaros mėnesiais, plaukikai kartais prasibrauna iki dumbliais apaugusio bokšto. Žiemą, kai rezervuaras užšąla, vienuolynas sulaukia daugiau atsitiktinių lankytojų.
