Vos spėja suktis
Nors kunigo J.Sasnausko dienotvarkė ir šiaip įtempta, gruodis jam – dar aktyvesnis. Įvairios veiklos pripildyta kiekviena jo diena, o kartais – ir naktis. Dienomis jis atlieka kunigui įprastas apeigas: vadovauja liturgijai, veda pamaldas, rūpinasi žmonių sielovada. Be to, jis dar dirba katalikų radijuje „Mažoji Lietuva“, rašo straipsnius, knygas.
„Visos veiklos tarpusavyje susimaišiusios. Ypač prieš didžiąsias šventes. Be kunigui įprastų darbų, vyksta begalė dalykų, kurių negali suplanuoti: įvairūs susitikimai, džiaugsmingos progos, ligonių lankymas, laidotuvės. Būna, kad naktį važiuoji pas ligonį, dieną eini į laidotuves, o paskui sėdi rašyti kokio straipsnio. Aišku, taip būna ne kasdien, kitaip išprotėtum“, – apie tai, kaip ir kuo gyvena pastarosiomis dienomis, pasakojo kunigas. Kas benutiktų, gyvenimą jis stengiasi priimti tokį, koks jis yra.
Nelengva J.Sasnauskui būna ir vasarą, kai vyksta daug santuokų, krikštų, darbo krūvis būna išties didelis. O jei dar po džiaugsmingos santuokos iš karto reikia važiuoti į laidotuves, emocijų perkrova – neišvengiama. „Visuomet bandau įsijausti į žmonių gyvenimo šventes arba kartu išgyventi liūdnas akimirkas. Stengiuosi viską perleisti per save. Ne visada tai yra lengva, ypač kalbant apie sielvartą. Tačiau tokios patirtys suteikia išminties“, – apie kunigystės iššūkius kalbėjo J.Sasnauskas.
Nepaprasti dalykai
„Nepaisant sunkumų ir kančių, su kuriais tenka susidurti, netrūksta ir akimirkų, kai suprantu, kad tai, ką darau, yra verta visų pastangų. Kai lankydamas mirštantį ligonį jo akyse pamatau dėkingumą, nusiraminimą, tai viską atperka. Ir tokių akimirkų yra daug“, – sakė vienas šviesiausių šalies žmonių.
J.Sasnauską džiugina ir patys paprasčiausi aplink esantys dalykai bei reiškiniai: iš po debesų išlindusi saulė, gražus sostinės senamiestis, netoliese tyliai šniokščianti Vilnelė, žmonių šypsenos veiduose. Pasak kunigo, klysta tie, kurie mano, kad šie dalykai paprasti. „Kažkas anksčiau manęs klausė, kokios Kalėdos buvo kalėjime. Ten užsidegi degtuką – ir jau Kalėdos. Visai kitaip pažvelgi ir į paprasčiausią paukščio plunksną, kai ją randi nežinia kokiu būdu įkritusią į tinklu dengtą kalėjimo teritoriją. Tam tikromis aplinkybėmis paprasti dalykai tampa visai nepaprastais. Reikia tik norėti juos pastebėti“, – kalbėjo vienuolis.
Dėmesys ir pastabumas svarbūs ir kalbant apie tikėjimą. „Juk Dievo neišimsiu iš kišenės, nenukabinsiu nuo sienos, jis veikia per atspindžius, palyginimus, įvairias situacijas. Stebuklas, kai klausydamas žmonių išgirstu, kaip jie tyliai aukojasi, atlieka gerus darbus. Stebuklas, kai matau, kaip subtiliai žmonėms duodamos pamokos, kaip neleidžiama padaryti tam tikros nuodėmės. Ir čia nėra pabaigos. Tereikia norėti įžvelgti“, – pasakojo J.Sasnauskas.
Reikšmingos patirtys
Vilniuje gimusio ir augusio būsimo kunigo vaikystė prabėgo sovietiniais laikais. Tėvo jis nepamena, mat šis anksti mirė, tad berniukas augo su mama, močiute, prosenele, dviem seserimis ir broliu. Nors šeimai išgyventi nebuvo lengva, savo vaikystę J.Sasnauskas vadina gražia ir šviesia.
„Visada jaučiau šeimos bendrumą, mačiau sutarimą, gražias tradicijas, girdėjau daugybę pasakojimų ir istorijų apie nepriklausomą Lietuvą. Šeimoje nebuvo specifinio religinio auklėjimo, tik močiutė vaikščiodavo į bažnyčią. Bet krikščioniškąsias šventes švęsdavome. Be to, namuose buvo pilna geros literatūros, knygų, kuriose rašytojai gvildeno ir religines temas. Mama tas knygas skaitė, man pasakojo ir pačiam liepė skaityti“, – apie aplinką, kurioje augo, pasakojo vilnietis.
Būdamas paauglys aiškiai jautė ir 1972 m. Kaune vykusių įvykių nuotaikas, matė suaugusiųjų reakcijas. „Visa tai veikė, todėl susiformavo nepasitikėjimas egzistuojančia santvarka, režimu, mačiau melą, prievartą. Vėliau ir pačiam atsirado konkrečių galimybių prisidėti prie judėjimo prieš šią santvarką“, – disidentinės veiklos pradžią prisiminė kunigas.
Jis prisipažino, kad tada nesitikėjo, jog tikslai bus pasiekti taip greitai. Kaip nesitikėjo ir to, kad septyneri kalėjime praleisti metai ir vėliau sekusi tremtis jam suteiks tiek stiprybės. „Kalėjimas tada jauno žmogaus tikrai nedžiugino. Žinojau, kad draugai laisvėje ramiai mokosi, mezga draugystes, linksminasi, bet viskas išėjo į gera. Po kurio laiko pradėjau jausti džiaugsmą, pasitenkinimą, net dėkingumą už tuos kalėjime praleistus metus. Kažkas yra pasakęs, kad žmogus pakelia daugiau negu šuo. Įsitikinau tuo savo kailiu“, – apie skaudžias patirtis kalbėjo J.Sasnauskas.
Dovana ir pašaukimas
Pašaukimą būti kunigu J.Sasnauskas pajuto būdamas paauglys. Ir paaiškinti to nelabai gali. „Dar popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad kunigystė yra dovana ir pašaukimas. Tai yra atsiliepimas į tai, ką gauni: mintį, idėją, svajonę. Juk nėra taisyklės, kaip išsirinkti mylimą žmogų. Taip ir čia, tiesiog pajunti trauką. Tai – neapčiuopiami dalykai“, – apie sprendimą tapti kunigu pasakojo pranciškonas.
Jis pats pripažino, kad tokiam sprendimui nemažai įtakos turėjo ir pasipriešinimo kontekstas. „Bažnyčia buvo pasipriešinimo židinys. Mačiau kunigus, kurie kovojo, buvo drąsūs, dirbo prasmingus darbus, ir man norėjosi būti į juos panašiam. Tada ir įvyko tas „užsikabinimas“, – neabejojo kunigas.
Tarsi savaime į jo gyvenimą įsiliejo ir rašymas. Šiandien J.Sasnauskas yra išleidęs ne vieną knygą, o rašyti pradėjo dar pogrindžio laikais, kai disidentas Antanas Terleckas duodavo pakoreguoti kokią kalbą ar dar ką pataisyti, parašyti.
„Tada rašiau, nes to reikėjo, o ne dėl to, kad vidinė ugnis veržėsi. Žinoma, jausmas, kad kažką gero parašei, sukūrei, yra labai smagus ir geras. Todėl, nepaisydamas visokių kliūčių ir nuovargio, rašau iki šiol. Bet nėra taip, kad neparašęs eilutės nebegalėčiau gyventi“, – apie dar vieną savo veiklą pasakojo vienuolis.
Pilnos bažnyčios
Pastaruoju metu bažnyčią krečia skandalai, įvairūs išbandymai, tačiau J.Sasnauskas džiaugiasi, kad Atgimimo laikais išryškėjęs žmonių alkis ieškoti, suprasti, atrasti tikėjimą yra gyvas iki šiol. „Rodos, tiek buvo progų nusivilti bažnyčia. Žiniasklaida jos nesigaili. Žinoma, yra ir neišsilavinusių kunigų, ir kitų nepalankių faktų, bet jaunų žmonių smalsumas, noras tikėti yra didesnis“, – sakė vienuolis.
Kalbas apie tai, kad tikinčiųjų mažėja, kunigas taip pat vertina atsargiai. Pasak jo, jų mažėja tik dėl prastėjančios demografinės padėties šalyje.
„Suiro miesteliai, parapijos, suiro ir pagrindinė bažnyčios atrama. Didžioji tikinčiųjų stoka pirmiausia pasijautė provincijoje. Mieste to nepastebiu, bažnyčios būna pilnos“, – kalbėjo J.Sasnauskas. Jis neabejoja, kad religinės temos šiandien yra įdomios tiek, kiek ir anksčiau. Ir jauni žmonės tuo domisi, tik reikia mokėti juos prakalbinti.
Amžina kova
Prisimindamas disidentų, pasipriešinimo laikus J.Sasnauskas sako, kad tada kovojo už tai, kad žmonės turėtų pasirinkimą. Todėl dabar jam ne visai suprantama, kodėl kiti piktinasi, kad Kalėdos daug kam tapo tik atostogų ir dovanų poreikio išpildymu.
„Kiekvienas sprendžia pats, kas jam yra Kalėdos. Juk šventės yra kuriamos. Ką susikursime, tą ir turėsime. Nemanau, kad sovietiniais laikais šios šventės buvo dvasingesnės. Be to, juk XIX a. viduryje atsiradusios Kalėdų tradicijos taip pat buvo siejamos su komercija. Papročiai visada buvo margi. Anksčiau Europos miestuose katedra ir turgaus aikštė buvo viena šalia kitos, smarkiai persipynusios“, – apie amžiną dvasinių ir materialinių vertybių kovą pasakojo kunigas. Ir tuoj pat prisipažino, kad jį labiau erzina nuolatinis žmonių ėjimas į prekybos centrus, o ne tik prieš šventes.
Kunigas ir vienuolis neabejoja, kad jeigu kas nors jaučia, kad nori kitokių Kalėdų, tam yra pilna galimybių: galima važiuoti į religinių bendruomenių organizuojamas kiaurą naktį vykstančias pamaldas, galima nuo visko atitrūkti kaime ar sodyboje ir t. t. „Jei norisi švęsti kitaip, vaikams rodyti kitokį pavyzdį, reikia mažiau kalbėti, o imti ir daryti. O su tuo kalėdiniu triukšmu nepakovosi, reikia pačiam turėti proto. Kita vertus, visas tas bėgiojimas po parduotuves ar kalėdines mugės vilioja, įtraukia. Bet juk nieko tokio nenutiks, jei šis kalėdinis karnavalas ir įtrauks kelioms dienoms. O proto reikia ir per Kalėdas, ir po Kalėdų“, – mintimis dalijosi J.Sasnauskas.
Kalėdų stebuklas
Pats J.Sasnauskas Kūčias pasitinka vienuolyne kartu su kitais kunigais, vienuoliais ir studentais. Šiandien juos vadina savo šeima. „Ir dabar turiu surasti tą mažą degtuką, kad viduje per Kalėdas viskas užsiliepsnotų. Labai dažnai tas kalėdinis degtukas būna piemenėlių mišios, gyva prakartėlė, šieno kvapas, šviečiantys vaikų veidai, gražios mintys“, – apie savo šventes pasakojo vienuolis. Nusiraminti ir susidėlioti mintis jam padeda kasdienė malda, rekolekcijos. Taip pat – skaitymas. „Man visada patikdavo skaityti, nuolat kažkuo domėtis. Tai leidžia nesustingti, nesustabarėti, palaikyti intelektinę ir dvasinę įtampą“, – sakė kunigas.
Artėjančių švenčių proga J.Sasnauskas „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams linki tiesiog leisti, kad įvyktų Kalėdos. Anot jo, jei esi šventinės nuotaikos, pačios šventės padaro kalėdinį stebuklą. „Juk burokėlių pjaustymas, ruošimasis, valgymas kartu, bendros mišios – visa tai ir yra Kalėdos. Tik įsitraukime. Be to, nepamirškime, kad turime centrinę Kalėdų ikoną – motiną su mažu vaiku ant rankų. Visada gatvėje ar kur kitur matydami mamą su vaiku galime džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad žmonija turi ateitį, kad gimsta vaikai, kad žmonės myli vieni kitus. Nieko daugiau ir nereikia“, – šypsodamasis kalbėjo J.Sasnauskas.
