Dėl ko sūnų naktį išviliojo iš namų? Už ką per kelias minutes mirtinai nubaudė? Kodėl dar apšmeižė teigdami, kad jis prekiavo „žole“? Kodėl teismas paskelbė nuosprendį, jeigu liko daug neatsakytų klausimų? Galų gale – ar atsakomybės sulaukė visi, kurie prisidėjo prie taikaus vaikino nužudymo? Tokie klausimai tebekankina vienturčio sūnaus Aurelijaus Z. (16 m.) netekusius marijampoliečius, nors Kauno apygardos teismas šioje istorijoje padėjo tašką.
Per šventas Kalėdas...
Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos moksleivis Aurelijus buvo mirtinai sužalotas 2012-ųjų gruodžio pabaigoje, per linksmiausią metų šventę – Kalėdas. Naktį vienuoliktokas SMS žinutėmis vieno pažįstamo vaikino buvo išviliotas iš namų, netrukus užpultas dviejų girtų chuliganų, mažiausiai 7 smūgiais vien į galvą daužytas prie Šešupės užtvankos, vos per 100 metrų nuo savo namų, ir paliktas šaltyje.
Gimnazistą daužė ne tie asmenys, kurie jį atviliojo į iki šiol likusį mįslingą naktinį pasimatymą. Juodą darbą atlikę smogikų pagalbininkai stebėjo banditų vykdomą egzekuciją kiek iš toliau. Vienas – Orestas R. (17 m.) – vėliau puolė prašyti chuliganų liautis ir su vienu iš jų bandė nešti sąmonę praradusį aukštaūgį Aurelijų iš egzekucijos vietos. Namų link per užtvanką? O gal ketino įmesti į ledinį vandenį?.. Bet esą nepajėgė panešti, tad paliko ir išsiskirstė.
Orestą kankino sąžinė, tad po kurio laiko naktį, apie antrą valandą, jis su draugu sugrįžo prie užtvankos. Tuo metu ten jau darbavosi greitosios pagalbos medikai, iškviesti vėlyvų praeivių poros, buvo atvykę ir policininkai. Orestas, niekam neaiškindamas, kad sužalotąjį pažįsta ir žino jo sumušimo aplinkybes, dėjosi esąs geraširdis ir padėjo įkelti Aurelijų į greitosios pagalbos automobilį...
Stebuklo nesulaukė
Aurelijus į Kauno klinikas buvo išvežtas kaip neatpažintas asmuo, nes jo drabužių kišenėse nebuvo nei asmens dokumento, nei mobiliojo telefono. Pareigūnai ir medikai pažymėjo, kad komos ištiktas nelaimėlis – 20–35 metų vyras. Taip stipriai buvo sumuštas šešiolikmetis – kruvinas, sutinęs veidas atrodė kaip suaugusio vyro.
Itin sunkias galvos traumas patyręs gimnazistas buvo gelbėjamas medikų, 3 kartus operuotas, tačiau sąmonės vis neatgavo. Po 10 parų medikai, įvertinę paciento būklę, nutarė atjungti jo gyvybę palaikiusius aparatus ir konstatavo jaunuolio mirtį. Galima įsivaizduoti, bet sunku suvokti, ką turėjo iškęsti Aurelijaus tėvai, visas tas 10 parų laukę stebuklo ir juo tikėję, bet vieną vakarą išgirdę medikų pranešimą, kad kitą dieną sūnaus gyvybę palaikę aparatai jau bus atjungti...
Žiūrovų neteisė
Tuo metu Marijampolės kriminalistai vieną po kito apklausinėjo būrelį jaunuolių, kuriems daugiau nei savaitę pavyko būti neišaiškintiems po užpuolimo prie užtvankos.
Po apklausų namo iš policijos jau neparėjo anksčiau neteisti 2 marijampoliečiai draugai: dabar jie – Almantas Savickas (19 m.) ir Karolis Iljinas (23 m.) – Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pripažinti gimnazisto Aurelijaus Z. žudikais. Kadangi A. Savickas nusikaltimo metu buvo dar nepilnametis, jam teismas skyrė 8 metų nelaisvės bausmę, o K. Iljinas pasiųstas už grotų 12 metų. Abu kalinio duoną kremta jau nuo 2013-ųjų sausio pradžios, kai tik buvo sulaikyti.
Nužudytojo tėvai įsitikinę, kad teisiamųjų suole turėjo sėdėti ir dar mažiausiai 3 jaunuoliai: Orestas R., Algirdas K. ir Laurynas G. Nes šie vaikinai, tą Kalėdų naktį šventę kitoje vietoje, padėjo abiem žudikams susitikti su Aurelijumi. Mat Aurelijus su šiais nesibičiuliavo. Tad vienas iš pagalbininkų, Aurelijaus pažįstamas, išviliojo jį iš namų, kitas perdavė žinią apie susitikimą A. Savickui, o paskui visi trys, šventę kartu, tapo žiaurios egzekucijos žiūrovais. Neišdrįsusiais stabdyti smogikų ar bent jau iškviesti policiją, kai darbavosi sužvėrėję budeliai. Toks jų elgesys, kaip nustatė tragediją tyrę teisėsaugininkai, o dabar patvirtino ir teismas, buvo vertas tik liudytojų, o ne bendrininkų statuso.
„Nežinau, kodėl tada nieko nepadarėm, kodėl negynėm Aurelijaus. Blogai padarėm. Galėjome, bet nepadėjome. Viskas įvyko labai greitai – per kelias minutes. Negalėjome žinoti, kad taip tragiškai baigsis. Panika, šokas...“ – ne vien savo vardu teisme lakoniškai kalbėjo liudytojas Algirdas K.
Už ką baudė mirtimi?
Teismas nustatė, kad iš namų naktį išviliotas, jau iš lovos prikeltas Aurelijus Z. buvo užpultas sąmoningai. Bet už kokias skriaudas ar nuodėmes, taip ir liko nenustatyta. Kaltinamieji kaitaliojo parodymus, dėstė nenuoširdžiai, ypač nenuoseklus buvo K. Iljinas. Tai jis tikino, kad tąkart tik ėjęs palaikyti kompaniją savo draugui A. Savickui, kuris turėjo „kažkokių sąskaitų“ su Aurelijumi ir naktį gavo žinią apie suorganizuotą pasimatymą, tai teigė jis pats atsiskaitęs už tai, kad Aurelijus kažkada „blogai pavadinęs“ jo tėvus (ką konkrečiai sakęs, neva neprisiminė). Bet viena aišku – draugai ar bičiuliai jie su Aurelijumi niekada nebuvo. Kaip ir A. Savickas, augęs Aurelijaus kaimynystėje.
Bet kas tuomet siejo smogikus ir jų auką? Kokia svarbi priežastis turėjo būti perduota prieš pat vidurnaktį Aurelijui, kad jis, dieną linksmai šventęs Kalėdas su tėvais bei dar pasimatęs su savo draugais, vėlų vakarą, būdamas visiškai blaivus, palinkėjo labos nakties mamai ir nuėjo miegoti į savo kambarį, o sulaukęs žinios tuoj pat ateiti prie užtvankos, tyliai išlipo per kambario langą, kad negirdėtų mama, ir išėjo. Pasitikti mirties...
Tas klausimas labiausiai kankina Aurelijaus tėvus, niekaip negalinčius suprasti, už ką banditais tapę vaikinai nubaudė jį mirties bausme. Negi tik už tai, kad, kaip liudijo budelis A. Savickas, Aurelijus kažkada jį pavadinęs čiūvu ir gaidžiu (niekinamai)?..
Buvo apšmeižtas
Vieną versiją, dėl ko reikėję naktį staiga susitikti su Aurelijumi, pareigūnams pateikė tragedijos liudytojais tapę minėti vaikinai, kurie dabar neva sielojasi, kad tuokart neišgelbėjo daužomo pažįstamo vaikino ir paskui ne vieną dieną tylėjo. Jie ir teisme liudijo, kad Aurelijų pažinojo kaip „žolės“ pardavėją. Esą Kalėdų naktį užsimanę parūkyti, tad ir išsikvietę Aurelijų. Ir tai buvęs ne pirmas kartas.
Bet patys kaltinamieji apie jokią „žolę“ nekalbėjo – jie tvirtino ėję susitikti ne dėl kvaišalų.
Aurelijaus tėvams „žolės“ versija buvo tikras šokas. Jie teigė niekada neįtarę sūnaus tokia veikla, jis niekada neturėjęs papildomų pinigų, neįsigijęs mįslingai kokių nors daiktų. „Aurelijus buvo iš visai kito draugų rato, jo interesai buvo kitokie, – teisme kalbėjo nužudytojo mama. – Jis laiką leisdavo su riedlentininkais, nes šiame sporte buvo vienas geriausių Marijampolėje, pasiekęs pergalių jau ir Lietuvos mastu. Jis lankė pramoginius šokius, futbolą, puoselėjo svajonę studijuoti architektūrą.“
Dėl kvaišalų Aurelijus buvo nežinomas ir Marijampolės policijos pareigūnams, turintiems daug operatyvinių žinių, nors tos žinios ir lieka neįvertintos teisme. Be to, ir tą lemtingą naktį jokios „žolės“ vaikinai iš Aurelijaus negavo, o jo drabužių kišenėse policininkai irgi nieko panašaus neaptiko. Dėl to teisėsaugininkai ir negilino šios temos – po įvykio nesidomėjo Aurelijaus namais, ryšiais, neapžiūrėjo jo kambario. Taigi „žolės“ versija teisme „išgaravo“ – liko kaip juodinantis šešėlis, kaip slegiantis šmeižtas. Tik dėl ko jis buvo mestas negalinčiajam apsiginti, lieka sukti galvas Aurelijaus tėvams ir draugams ir spėlioti, ar kada nors išaiškės tikroji tiesa?
Dar viena mirtis
Kad į tiesos paieškų kalną šioje istorijoje kopta melo ir painiavos keliais, teismo posėdyje pastebėjo ir trijų teisėjų kolegijai vadovavęs patyręs teisėjas Valdas Vitunskas. Jis, duodant parodymus kaltinamajam K. Iljinui, pagavo vaikiną kalbant nenuosekliai, prieštaraujant netgi sau ir paragino pauzes dariusį teisiamąjį: „Jums nereikia nieko galvoti prisimenant įvykio detales, nes tas vaizdas jums turi stovėti prieš akis visą gyvenimą. Juk nužudytas žmogus. Jaunas, perspektyvus. Nuoširdus aiškinimas – tik į naudą jums pačiam“.
Tačiau K. Iljinas neišgirdo teisėjo. Jis savo melą aiškino buvusiu kriminalistų spaudimu po sulaikymo ir net fiziniu smurtu, pirmųjų dviejų savo advokatų abejingumu ir bandė išsisukti tikindamas, kad išvis nesudavęs mirtinų smūgių Aurelijui, nes kirtęs jam tik į krūtinę. Tačiau ekspertai smūgių į krūtinę išvis nenustatę, o liudytojai ir A. Savickas matę, kaip K. Iljinas smūgiavęs Aurelijui į galvą.
Tad ir buvo pripažinta abiejų smogikų kaltė dėl nužudymo. Ši teismo išvada privertė surimtėti abu žudikus, per visus teismo posėdžius sunkiai tramdžiusius šypsnius ir vypsnius, žvelgusius „bukais“ žvilgsniais.
Abu nuteistus žudikus prislėgė didžiuliai nužudytojo tėvų ir Ligonių kasos ieškiniai – iš viso jie turi atlyginti bendrą beveik 450 000 litų turtinę ir moralinę žalą. Tiesa, jeigu šio nuosprendžio nepakeis Lietuvos apeliacinis teismas, nes tikėtina, kad į jį kreipsis bent jau kaltę dėl nužudymo bandęs neigti K. Iljinas.
Pastarąjį, beje, prislėgė ne tik solidi bausmė ir ieškiniai, bet ir staigi jo tėvo mirtis. 50 metų vyras, po tragedijos dėjęs daug pastangų sušvelninti sūnaus padėtį, teismo nuosprendžio sūnui nebeišgirdo – šių metų balandį pasitraukė iš gyvenimo. Irena ZUBRICKIENĖ