Antrojo pasaulinio karo metu JAV cenzūra drausdavo visas nuotraukas, kuriose būdavo iš arti pavaizduoti žuvę amerikiečių kariai. Šią fotografiją cenzoriai taip pat uždraudė publikuoti. Ir tikriausiai ji niekada nebūtų išvydusi dienos šviesos, jeigu į kovą nebūtų įsitraukęs A. Whipple'as.
Ir jis pats, ir jo kolegos iš „Life“ redakcijos buvo įsitikinę tokios iliustracijos paviešinimo būtinybe, manydami, kad tai yra visuomenei būtina „realizmo dozė“, turinti pakeisti parako neuosčiusių žmonių požiūrį į karą ir karo ekonomiką.
„Aš apėjau visus ką galėjau – kapitoną, majorą, pulkininką ir generolą, kol priėjau iki Oro pajėgų vado padėjėjo, kuris nusprendė, kad su tuo reikia eiti į Baltuosius Rūmus,“ - prisiminė A.Whipple'as.
1943-ių rugsėjį A.Whipple'as susitiko su prezidentu F. Rooseveltu ir prezidentas leido nuotrauką publikuoti, pasakęs, kad „amerikiečiai turi teisę matyti, kaip jų artimieji krenta karo lauke“. Cenzūra buvo atšaukta.
Po to, nors turėjo užtekti ir asmeninio F. Roosevelto leidimo, „Life“ kartu su fotografija pirmame puslapyje publikavo straipsnį pavadinimu „Kam mums reikia šios fotografijos“, žymiausia šio straipsnio citata: „vienų žodžių neužtenka... žodžiai nesuteikia galimybės pažvelgti ir geriau pajausti, kas iš tiesų įvyko“.
Po pergalės šiame asmeniniame „mažame kare“ A. Whipple'as sėkmingai dirbo leidėju ir rašytoju. Jis mirė praėjusį mėnesį, būdamas 94 metų.
