Gyvename nelemtais permainų laikais ir dar vaikus auginame... Mūsų tėvų santuoka išgyveno krizę, o jos pasekmės – postmodernūs santykiai – tapo mūsų gyvenimo realybe. Išaiškėjo, kad išsiskirti galima, tuoktis nebūtina, o jei dirbi ir užsidirbi, ir vyro nebereikia: augink vaiką viena. Bet ar vaikai jaučiasi saugūs tokiose šeimose?
Paskendo darbuose
Ne taip seniai motinos beveik nesiskirdavo su kūdikiais. Vaikai augo didelėse šeimose, prižiūrimi vyresnių seserų ir močiučių. Lopšeliai, darželiai – karti sovietmečio tikrovė: mūsų tėvai buvo priversti patikėti savo atžalų saugumą valstybei. Galbūt dėl tos negatyvios kolektyvizmo patirties stengiamės kuo ilgiau išlaikyti vaiką namie ir samdome aukles.
Dauguma mamų kiaurą dieną dirba. Darbas taip priartėjo prie namų slenksčio, jog kartais nebeaišku, kur ir su kuo tu iš tikrųjų gyveni: valgai ir nakvoji darbovietėje, viršininką matai dažniau nei sutuoktinį, o tavo vaikus auklėja kompiuteris. Dirbančios mamos, ypač išsiskyrusios, vienišos, amžinai nerimauja: ar vaikas, visą dieną jo nematant, saugus?
Vaikai ieško avelės
Ar teko matyti penkiametį bamblį postmodernaus meno parodoje? Šis oriai lyg meno žinovas apžiūrinėja kūrinius ir, regis, supranta čia daugiau už mus. Bet štai apsidžiaugęs beda lipniu piršteliu į dėmę žymaus menininko paveiksle (užrašas skelbia: „Kontrapunkto versija“): „Va, avytė!“
Vaikai visur ieško atpažįstamų mielų dalykų, teikiančių jiems saugumo, tikrumo. Taip pat ir šeimoje – kad ir kokia šiuolaikiška ši būtų. Viena mergaitė šitaip pristatė man saviškius: „Aš turiu mamytę ir šuniuką Reksiuką, jis tikras, o dėdė Vytas netikras, jis tik ateina pažaisti tėtį.“
Vaikai anksti susipažįsta su pasauliu, egzistuojančiu už šeimos ribų: mes pačios priverstos skatinti juos tai daryti. „Sauliukas toks protingas – pats pareina iš mokyklos ir savarankiškai pasišildo maistą mikrobangų krosnelėje!“ – didžiuojasi mama pirmokėliu su raktu po kaklu.
Bet kodėl mums taip gniaužia širdį? Nes tas septynmečio „protingumas“ – iliuzija iš bėdos, iš nerimo dėl jo saugumo. „Vienas namuose“ – tik vaikų kultinis filmas: mamos jį žiūri su siaubu. Tiesa, plėšikus jų atžalos gaudo tik internete...
„Mano dvylikametis viską supranta, su juo galiu kalbėtis kaip su suaugusiuoju“, – tikina kita išsiskyrusi mama. Supratingi paaugliai – dar viena iliuzija, kurios mėginame įsitverti klibant šeimos pamatams, kad nugalėtume nerimą.
Pasikeitė požiūris
Skyrybų banga, taip išgąsdinusi visuomenę, jau nuslūgo. Šiuo metu psichologai nemato esminių skirtumų tarp išsiskyrusių ir normalių šeimų vaikų. Galbūt todėl, kad pakito visuomenės požiūris į skyrybas, pakilo skyrybų kultūra. Vis daugiau porų ir išsiskyrusios palaiko jei ne draugiškus, tai bent dalykiškus, pagarbius ryšius, sutaria dėl vaikų auklėjimo ir rūpinasi jais. Todėl ir šie nebelaiko savęs blogesniais, bendraamžiai jų nebepašiepia, o mokytojai neišskiria iš kitų mokinių.
Komentaras
Roma Jusienė, psichologė, socialinių mokslų daktarė
„Galime diskutuoti iki užkimimo, kas geriau – gyventi nesantaikoje dėl vaikų ar auginti juos išsituokus. Kad ir koks būtų jūsų požiūris į šeimą, kad ir kaip skirtųsi nuo sutuoktinio požiūrio, svarbiausia – kad jūsų vaikai jaustųsi saugūs. O saugumą jiems garantuoja nenutrūkęs tvirtas ryšys su abiem tėvais – ir tėčiu, ir mama. „Myliu tave, kaip ir anksčiau, ir visada mylėsiu, kad ir kas nutiktų“, – štai kas vaikui yra svarbiausia! Bet kad jis patikėtų meile, turi pajusti dėmesį ir rūpestį.
Juk tik taip vaikai išmoksta mylėti save. Ir mes, suaugusieji, dažnai puoselėjame iliuziją, kad mums nereikia kito žmogaus. „Išsiversiu ir be meilės!“ – kartodami tai, bandome užhipnotizuoti save, tačiau... neišsiverčiame. Siekiame kompensuoti tai surogatais, kas kuo: besaikiu darbu, atsitiktiniais sekso ryšiais ar alkoholiu – priklausomybėmis tiesiogine šio žodžio prasme.
VL žurnalistė Rūta Klišytė
