Savo senelių sodyboje Panevėžio rajone gyvenantis 62 metų Antanas Šerplys, jei būtų nuobodžiaujantis pensininkas, galėtų skaityti paskaitas apie atsinaujinančių elektros energijos šaltinių panaudojimą buityje. Vyriškis juos pradėjo kurti dar tarybiniais laikais ir yra sumeistravęs ne vieną dešimtį. Kai kurie dabar stovi jo sodybos valdose.
A.Šerplys malkas pjauna tik pučiant stiprokam vėjui. Jis reikalingas įsukti karuselinę vėjo jėgainę, varančią diskinį pjūklą. Per kelias dešimtis metrų nuo jėgainės stovi vėjo malūnas, panašus į maždaug prieš 30 metų buvusį.
Jis tarnavo mediniam malūnui miltams malti ir įamžintas A.Šerplio senose fotografijose. Jose – ir saulės kolektorius, kuriuo jis šildydavo vandenį, sraigto formos vėjo jėgainių, kurių konstrukcijos paslapčių meistras dar nenori atskleisti, maketai ir daugybė kitų įdomių dalykų.
Vyras mėgo fotografuoti, vienu metu dirbo laikraštyje fotografu. Gaila, kad neįamžino sukonstruoto „protingo“ vežimo, kuris, paupyje pakrautas malkų, kelis šimtus metrų iki namų pats jas atgabendavo.
A.Šerplys išsamiai paaiškina šio, vėjo varomo, mechanizmo veikimo principą. Tikina, kad joks čia stebuklas, ir siūlo žvilgtelėti į brėžinius. Beje, jų turįs ne vieną aplanką.
Prieš konstruodamas bet kokį daiktą pensininkas nusibraižo brėžinius, atlieka techninius skaičiavimus ir tik tada imasi darbo.
Visai kaip gamykloje, bet skirtumas tas, kad visus prietaisus jis gamina iš kokių nors nebenaudojamų daiktų, įrenginių detalių. Jų – pilnas sodybos kiemas.
Vyras juokauja, laimė, jog neturi žmonos. Mat toks vaizdas moteriškos akies neglostytų, ir šeimininkė imtų daryti savo tvarką. Dabar Antanas – pats sau ponas. Vasaroti atvažiuojanti draugė, su kuria, kaip jis sako, kurį laiką gyveno susidėjęs, šiuo atžvilgiu tolerantiška.
Iš tokių kieme stirtomis sukrautų detalių pagaminti ir du traktoriai: vienas didelis, kitas – mažas, kuriuos jis naudoja žemei įdirbti. Ypač originalus elektra varomas mažiukas, primenantis žaislinį keturratį. Vyras tikina, kad juo labai patogu bulves apkaupti ar vagas pagilinti.
Jaunesnis būdamas A.Šerplys kelias dešimtis kilometrų į Panevėžį vykdavo savadarbiu, pedalais minamu dviračiu su didžiule priekaba priekyje. Į ją pakraudavo braškių, bulvių ir – į turgų.
Dabar, kai vis labiau pamaudžia sąnarius, taip nebesivargina. Susikonstravo kitą ir jame įtaisė akumuliatorių, kad nereikėtų minti. Pasak meistro, gerai pakrovus akumuliatorių dviratis gali nesustodamas nuvažiuoti apie 100 kilometrų.
O kaip jis nusigauna iki parduotuvės, kai užpusto kelią?
„Man labai patinka, kai prisninga tiek, kad pusnys juosmenį siekia“, – netikėtai pareiškia žilstelėjęs juodaplaukis. Tada jis stoja ant slidžių ir nukanka kur reikia.
Lenino atsisakė
A.Šerplys visą gyvenimą sau duoną ir, beje, gana skalsią, užsidirbo iš dailininko profesijos. Nuo mažens puikiai piešiantis vyras baigė tuometį S.Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, studijavo Dailės institute, tačiau jo nebaigė.
„Motina nebegalėjo manęs, trečią dešimtį įpusėjo berno, išlaikyti. Aštuonias klases baigiau būdamas 19 metų. Kadangi vaikystėje teko gyventi Latvijoje, tėvams grįžus į Lietuvą, nemokėjau lietuviškai. Tad mokslai susitrukdė“, – pasakojo jis.
A.Šerpliui mokykloje pati įdomiausia pamoka, be dailės, buvo fizika. Vaikinas domėjosi technika, skaitė daug literatūros ta tema. Tačiau pasirinko dailininko specialybę ir dėl to nesigailėjo.
A.Šerplys įvairiose įstaigose dirbo dailininku apipavidalintoju.
Tuomečiame Panevėžio buitinio aptarnavimo kombinate „Gulbė“ jis buvo atsakingas už 30 įvairių objektų – kirpyklų, siuvyklų, pirčių ir kt. meninį apipavidalinimą. Jo alga tuo metu siekė 400 rublių.
Laisvalaikiu A.Šerplys uždarbiaudavo piešdamas plakatus sovietine tematika. Ypač paklausūs buvo plakatai su Lenino atvaizdu. Jų reikėjo ir mokykloms, ir kolūkiams, ir valstybinėms įstaigoms.
Vyras teigia, kad piešti šį revoliucionierių, kurio vardas dabar daugeliui tapo keiksmažodžiu, buvo labai lengva.
„Jo veido bruožai tokie proletariškai paprasti“, – juokavo dailininkas.
Jis sako Lenino atvaizdų per savo karjerą bus nupiešęs per 100. Paskutinį A.Šerplys sukūrė Nepriklausomybės išvakarėse. Vienas Panevėžio rajono kolūkis užsakė iš gipso nulipdyti didžiulį Lenino biustą.
Dailininkas užsakymą įvykdė, bet pasikeitė laikai, ir kolūkio valdžia atsisakė pasiimti užsakymą. A.Šerplys Lenino biustą padėjo daržinėje. Po kurio laiko jį nupirko vienas Panevėžio rajono kolekcininkas.
Tiesa, prieš tai dailininkui teko „palopyti“ Lenino galvą. Mat vietinis gyventojas, atsitiktinai daržinėje išvydęs Lenino biustą, kauptuku praskėlė jo gipsinę galvą.
Dabar pensininkas į rankas pieštuką paima tik būsimų prietaisų brėžiniams braižyti. Pastaruoju metu jis įnikęs į saulės baterijos kūrimą.
Paklaustas, ar vietiniai gyventojai jo neprašo pagaminti kokio prietaiso, tik numojo ranka.
„Daugeliui nesuvokiama, ką aš gaminu. Apie atsinaujinančius energijos šaltinius geriau neaiškink, nes palaikys marsiečiu“, – juokėsi vyras.
Parlydėdavo namo J. Miltinį
Penkerius metus A.Šerplys dirbo J.Miltinio dramos teatre dailininku dekoratoriumi. Tuos metus jis vadina vienais įdomiausių gyvenime.
„Tada teatre dirbo visas aktorių žvaigždynas: Vaclovas Blėdis, Algimantas Masiulis, Eugenija Šulgaitė, Bronius Babkauskas, Stepas Kosmauskas ir daugelis kitų. O jau vien ko verta galimybė pažinti J.Miltinį! Tas vyras tikrai ne pėsčias buvo“, – šypsojosi į prisiminimus paniręs pašnekovas.
Pasak pono Antano, maestro su dailininkais, kurie buvo priskiriami prie techninio personalo, nesibičiuliavo, bet pasveikindavo vardadienio proga. Duodavo ir pylos, jei pagamintos dekoracijos jam pasirodydavo per daug blizgios.
„Ar lašiniais ištrynėte? Greitai naujas padarykite“, – daugelio dievinto teatralo žodžiai dailininkui iki šiol skamba ausyse.
A.Šerpliui būdavo nuoširdžiai gaila aktorių, kuriuos be gailesčio gainiodavo J.Miltinis. Dailininkui būdavo nejauku, kad supykęs ant jaunų merginų, lankančių pas jį teatro studiją, maestro nevengdavo ir riebių žodžių.
