Po antro vaiko gimimo Agnė dirbo kosmetikos parduotuvėje po 12 valandų per parą. Dvi dienas dirbdavo, dvi turėdavo laisvas. Vėliau dar susirado papildomą darbą.
„Dar papildomai dirbau vizažiste, reklamų, klipų filmavimams, fotosesijoms darydavau grimus. Darbo atžvilgiu, manau, buvo pasiektas maksimalus lygis, kad dar galėčiau matyti vaikus ir dirbti. Vėliau pasiėmiau paskolą ir įsigijau butą, padėjo tėvai, tačiau tų pinigų vis tiek, regis, buvo per mažai.“
Emigracija į Angliją
„Iš draugų girdėjau, kad Anglijoje vienišos mamos gyvena gerai, žymiai paprasčiau išlaikyti vaikus. Būtent tas ir paskatino – vaikų išlaikymas.
Ne sau didesnių galimybių ieškojau, maniau, kad Lietuvoje jau pakankamai daug pasiekiau. Buvo daug svarstymų, apie pusę metų dėliojausi visus už ir prieš, kaip man pasielgti. Palikti draugų ratą, tėvus, butą – buvo sunku nuspręsti. Be to, iš karto negalėjau važiuoti su vaikais.“
Sunkiausia, anot Agnės, buvo palikti vaikus Lietuvoje.
„Pasikalbu per skype ir matau ašaras abiejų akyse – tada buvo žiauriai sunku. Tačiau vaikus atsivežiau pakankamai greitai. Išskridau balandį į Angliją, o jau rugsėjį jie buvo kartu su manim. Aišku, ne vienam žmogui turiu būti dėkinga už finansinį palaikymą ir darbą. Jei nebūtų gerų žmonių čia, dabar neturėčiau to, ką turiu.“
Kalėdos gatvėje
Atsivežus vaikus mergina išsinuomojo namą, tačiau viena jame neišgalėjo gyventi, todėl susirado žmonių, kurie gyveno kartu.
„Ne su tais žmonėm gyvenau, todėl galiausiai likau gatvėje su vaikais per Kalėdas“, – pripažįsta A. Stumbrė. Agnė kreipėsi pagalbos į valstybines institucijas, jai buvo skirta viešbutis mėnesiui.
„Valstybė skyrė viešbutį, jį finansavo mėnesiui. Paskui priglaudė geri žmonės, suteikė būstą, maistą, padėjo finansiškai. Taip kurį laiką spaudėmės, paskui vėl po truputį stojausi ant kojų, išsinuomavau namą.
Ir taip besisukant rutinoje dėl visų rūpesčių, kaip išsikapstyti, kaip dar kažką padaryti, kad būtų geriau, – atsirado žmogus. Tuo momentu kaip ir padėjo, kaip ir kažko tikėjosi. Kažkas lyg ir gavosi, įsikraustėm kartu, bandėm kažką. Lyg ir kažkokie jausmai buvo, bet nesinorėjo skubėti.
Po tokios būsenos, kai atrodo niekas nebeišeina viskas tik blogai, atsirado lyg ir kažkokia kibirkštėlė. Nežinau, gal kaltins žmonės ir sakys, kaip čia jai taip išeina, bet vėl gavosi, kad esu nėščia.“
Vyras pabūgo atsakomybės
Agnė pasakoja, kad iš pradžių ją labai stipriai palaikė vaiko tėvas. Ramino ją ir sakė, kad bus šalia ir kartu jie viską išgyvens. Tą patį sakė ir vyro mama.
„Jis labai stipriai mane palaikė, sakė, kad viskas bus gerai, mes būsim kartu. Jo mama skambino ir palaikė beveik viso nėštumo metu, sakė: „Mes labai norim anūko, džiaugiamės, laukiam“.
Praėjo aštuoni mėnesiai, atsikeliu vieną rytą, o žmogus man sako: „Žinai, aš išsikraustau“. Nuo to laiko jo nemačiau. Jo išėjimo pretekstas, kad nėščia moteris nervinga, būna nuotaikų kaita. Bet aš jo nekaltinu, nei vieno iš jų nekaltinu – jie mano vaikų tėvai. Ir kiekvienas renkasi pats ko nori. Aš laiminga ir dėkinga, kad turiu nuostabius vaikus.
Vyrui pasiteisinimų, kodėl jis paliko nėščią moterį begalės, bet jei taip pasielgtų moteris – tai jau neatleistina. Vyrui visada randamas pasiteisinimas: gal per jaunas, gal pavargo, gal nesuprato.
Įdomu tai, kad kai dingo jis – dingo ir mama, galiu perduoti linkėjimus į Lazdijus. Kažkam labai reikėjo ir norėjo anūko, o šiai dienai net nepaskambina.“
Nesuka galvos, ką žmonės pasakys
Bandžiau įspėti Agnę, kad komentarai gali būti žeidžiantys, bet ji sakosi nebijanti.
„Niekada komentarų nepriėmiau rimtai. Daug kas ir taip žino šią situaciją. Vieniša mama su trim vaikais – komentarų ir taip gaunu.
Komentuojantiems, gal reikia pasimatuoti kiekvieno žmogaus batus, pereiti visas duobes ir suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, tada pradėti teisti.
Suprantu, kad mano gyvenimo sprendimai nėra norma. Bet kas pasakė, kad norma yra laiku baigti mokslus, susituokti, turėti šeimą ir tada jau būsim laimingi. Aš taip nemanau. Žinau daug žmonių iš savo ir aplinkinių rato, labai daug nelaimingų šeimų, kurios užsidariusios tarp keturių sienų. Kai prasideda mąstymas, kad mano vyras yra viskas gyvenime – tai jau nebe gyvenimas, o egzistencija. O jei dar tas vyras vaikšto į dešinę ir į kairę.“
Dabar Agnei 27-eri metai, jos trečiam vaikui penki mėnesiai.
„Turiu tris nuostabius vaikus ir didžiulę gyvenimo patirtį. Dabar tikrai žinau, ko noriu. Ir dar klausimas, kas geriau gyvens ar ta, kurią bandoma sutrypti, nes kaip ji galėjo nuo trijų skirtingų vyrų susilaukti trijų vaikų. Ar ta, kuri turi tą vadinamąjį idealųjį gyvenimą. Niekas nežino kokia mūsų lemtis“, – svarsto Agnė.
Supermamyčių pamokymai ir pasmerkimas
„Buvo visokiausių pasakymų: kaip aš taip galėjau pasigimdyti tris vaikus ir gyventi viena, kaip aš galiu gerai atrodyti, dar kažkur mokytis ir dirbti. O ypač dirbti vizažiste ir kosmetologe, kaip čia dar galiu kažkur eiti. Šiai dienai dar studijuoju verslo vadybą turėdama tris vaikus.
Dar vienas paradoksas, kad jei esi mama, neduok Dieve, niekur negali išeiti. Mama ir eina į klubą, kaip čia taip. Reiktų čadrą užsidėti, nes, neduok Dieve, tu dar gerai atrodai. Juokinga, nes žmonės nesupranta, kad yra draugių, auklių, juk nepalieku vaikų alkanų ir nuogų“, – apie kitų pavydą ir pamokymus pasakoja Agnė.
Veikli mergina ir jauna mama sako, kad gyvenime sutiko daug žmonių, kurie jai labai padėjo, ji jaučiasi jiems dėkinga. Tačiau susidūrus su sunkiais gyvenimo iššūkiais buvo ir tokių, kurie piktdžiūgavo.
„Esu dėkinga žmonėms, kurie man padėjo, bet buvo ir daug piktdžiugos: „Matai, prisigimdė vaikų ir dabar nesiseka“. Bet kai tu išlipi iškėlus galvą kaip feniksas iš pelenų, tai tada sako: „O kaip čia taip šitai pavyko“.
Paskui prasideda gandai, kad mano paskutinis vaikas nuo anglo, kad pasiėmiau namą iš jo, bet neimu į galvą.“
Mama, kuri siekia tobulėti
„Man mano vaikai yra viskas, jie mano gyvenime svarbiausi, bet aš tikrai neatsiriboju nuo savęs. Vaikai kažkada užaugs, o save palikti už nugaros ir sakyti, kad man daugiau nieko nereikia ir aš būsiu čia tobula mama. Jei sėdėsi tarp keturių sienų, tai kaip vaikui namų darbus bent padėsi ruošti, kokią informaciją jam gali suteikti, kokį akiratį, apskritai, gali parodyti savo vaikui“, – klausia A. Stumbrė.
Agnė sako visada stengiasi eiti į priekį, siekti užsibrėžtų tikslų, išmokti naujų dalykų ir įgyti daugiau žinių, tobulėti. Ji nori, kad vaikai matytų veiklaus ir atkaklaus žmogaus pavyzdį.
„Ne visada viskas pavyko idealiai, bet einu į priekį ir noriu, kad vaikai matytų, jog nenuleidau rankų ir prisiimti atsakomybę gyvenime nėra blogai.“
Gerai ne tik kotletus mokėti kepti
Būtent, koks gyvenimas, kai kasdien tik paskui vyrą lakstai su sriubą ir vaikams kotletus kepi.