„Kai susilaukiau dukters man buvo šešiolika metų. Su jos tėvu susipažinau mokyklos diskotekoje, man tuo metu buvo 15 metų, o jam – 18. Jis nesimokė mano mokykloje, tiesiog atėjo į šokius. Buvo labai didelė meilė. Įsivaizdavau, kad čia jau viskas, visas gyvenimas kartu – vaikiškai labai rimti santykiai. Draugavom, susitikinėjom, kartu eidavom į vakarėlius“, – pradeda pasakojimą Agnė.
Paklausta, kaip jautėsi sužinojusi, kad laukiasi, mergina sako – tragiškai.
„Savijauta buvo baisi. Labai gerai prisimenu: kai pasidariau testą, atrodė, kad gyvenimas sugriuvo ties ta diena. Tačiau tokia savijauta buvo tik pirmą dieną, – pasakoja moteris. – Vėliau sulaukiau didžiulio palaikymo iš tėvų. Jų nuomonė buvo tokia, kad pati turiu nuspręsti, kaip man pasielgti. Ir nesvarbu, kaip pasirinksiu – jie visada bus šalia ir palaikys. Tiek tėtis, tiek mama. Jie sakė negalintys patarti, kaip elgtis, nes jei pasakys, kad to vaikelio geriau nebūtų, paskui kaltinsiu juos visą gyvenimą. Jei pasakys – gimdyk būdama tokių metų, vėlgi galėčiau papriekaištauti, kas manęs nepamokėte. Jie priėmė tą situaciją tokią, kokia buvo. Iš karto apsisprendžiau gimdyti. Nebuvo jokių svarstymų. Net nemąsčiau apie valymus.“
Nusigręžė draugai, o vaiko tėvas pabėgo
Agnė pasakoja, kad, vos sužinojęs naujieną apie nėštumą, vaikinas išsigando ir nusiplovė nuo atsakomybės.
„Pirmą dieną sužinojęs jis pasakė, kad ne jo problemos ir galiu daryti, ką noriu“, – atvirauja jauna mama.
Vėliau teko keisti mokyklą. Mergina pradėjo lankyti vakarinę suaugusiųjų mokyklą, pasikeitė žmonių, su kuriais bendravo, ratas.
„Buvo sunku. Nusigręžė daug draugų. Žinai, kai draugai tokių metų, jie įsivaizduoja, kad gali bet kada eiti linksmintis, daryti, ką nori, o čia – nėštumas, didžiulė atsakomybė. Labai sunku buvo tuo momentu.“
Nebandė prisiteisti alimentų
„Nenorėjau traumuoti vaiko, nenorėjau, kad lįstų į mūsų šeimą. Pasirinkau sprendimą ramiai gyventi. Nesipykti su vaiko tėvu vienas dalykas, antras dalykas – būtų norėjęs, būtų ieškojęs ir ką nors daręs. Jei noro nėra, aš jo neįdiegsiu.Traumuoti vaiką tik tam, kad tampytis po teismus, o paskui dar gauti priverstinį matymąsi ar kad jis galėtų kištis į auklėjimą, aiškintų, kur mes turėtume gyventi ir panašiai. Nenorėjau jokių papildomų problemų“, – sako A. Stumbrė.
Dukros tėvo šeimos Agnė nepažinojo, todėl negali papasakoti, kokia buvo jų reakcija.
„Neįsivaizduoju. Nebendravau nei su jo mama, nei tėčiu. Jam buvo pasakyta, ir viskas. Mes buvom jauni, nežinojau nei jo adreso, nei kitų duomenų. Būdavo taip, kad jis pas mane atvažiuodavo, o aš pas jį nevažiuodavau. Nemačiau aš tų tėvų. Jauna buvau – naiviai įsivaizdavau draugystę, ir tiek“, – atvirauja moteris.
Gyvenimas po dukros gimimo
„Įstojau į vakarinę mokyklą. Kai mokydavausi, vaikelį prižiūrėdavom pakaitomis su mama. Buvo sunku, nes mama dirbdavo parom. Ji akušerė, kai dirbdavo, tomis dienom aš neidavau į mokyklą. Iš anksto susitardavau su mokytojais, kad tą dieną neateisiu. O mama pasiėmė dar daugiau darbo krūvio, kad galėtų išlaikyti mus abi. Labai sunku buvo su finansais. Mama dirbdama akušere niekada neuždirbo didelių pinigų. Sąlyginai normalus atlyginimas, bet padalijus trims žmonėms, o dar naujagimiui, tai ypač jaučiasi“, – prisimena Agnė.
Mergina pasakoja, kad kartais būdavo situacijų, kai namuose visko užtekdavo tik kūdikiui.
„Buvo sunku, stengėmės, kiek įmanoma, kad pavyktų tą vaikelį užauginti. Tuo metu baigėsi toks mąstymas, kaip dabar jaunų žmonių ir paauglių: „Aj, dzin, čia viską mesiu, jei nepatiks.“ Atsirado atsakomybė, siekis eiti į priekį, siekti ko nors daugiau, – pasakoja Agnė. – Reikėjo pasirūpinti vaiko išlaikymu, darželiu, norėjosi normaliais drabužiais aprengti, pačiai ant kojų atsistoti. Nebuvo taip, kad gimus vaikui norėjosi užsidaryti tarp keturių sienų ir vaidinti idealią mamą.
Man norėjosi pasiekti daugiau, kad vaikas ateityje manim didžiuotųsi. Kai man buvo 18 metų buvau išvažiavusi į Airiją su dukra. Bet gal per anksti, gal per jauna buvau, nes netiko ir nepatiko ten. Grįžau atgal, toliau dirbau ir studijavau.“
Antras vaikas, ir vėl viena
„Antro vaiko susilaukiau 21 metų. Buvo labai seniai žinomas ir pažįstamas žmogus. Atrodė, kad vienas kitam jaučiame karštus jausmus. Tačiau vėl likau viena ant ledo.
Situacija atrodė tragiška, bet jau buvo pasikeitęs mano požiūris, nes turėjau darbą, normalias pajamas. Turėjau tas pačias dekretines ir truputėlį lengviau buvo. Kalbant apie finansus, jaučiausi stabiliai. Psichologiškai buvo sunku, nes jis išėjo, kai laukiausi“, – atvirauja Agnė.
Tęsinys kitoje dalyje.
