Balandžio mėnesį sukanka 10 metų, kai buvo pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Šia proga Lenkijos savaitraštis "Polityka" išspausdino buvusio Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Widackio (Jano Vidackio) straipsnį.
Publikacijoje teigiama, kad nors abi šalys deklaruoja draugystę ir pasirengimą bendradarbiauti, iš tikrųjų joms nepavyko susitarti netgi paprasčiausiais klausimais, taip pat nematyti ženklų, kad suvienytoje Europoje joms bus pakeliui.
Kaip rašo J. Widackis, Lenkijos ir Lietuvos santykių pradžia po 1990 metų buvo sunki. Pirmieji draugiški iš Sąjūdžio ir "Solidarumo" atėjusių politikų kontaktai ir deklaracijos netrukus užleido vietą didėjančiam abipusiam nepasitikėjimui. Lietuva įtarinėjo Lenkiją, kad ši, priešingai oficialiems patikinimams, patylomis remia Rytų Lietuvos lenkų autonominius siekius. O Varšuvoje buvo manoma, kad Lietuva nori atimti lenkų mažumai jos teises ir galiausiai ją sulietuvinti.
Lenkijos ir Lietuvos santykiai ypač pablogėjo, kai prosovietinių lenkų veikėjų vadovaujamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos 1991 metais parėmė pučą Maskvoje ir paskelbė autonomiją.
Atsakydama į tai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paleido šias tarybas ir vietoj jų paskyrė savo atstovus. Varšuva primygtinai ragino surengti šiuose rajonuose naujus rinkimus, savo reikalavimus paremdama įvairiais akibrokštais. Pavyzdžiui, į Vakarus tranzitu per Varšuvą su oficialiais vizitais vykdavęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis nebūdavo sutinkamas su valstybės vadovui derama pagarba, Okencės oro uoste, kur jis laukdavo lėktuvo, su juo nesusitikdavo nė vienas aukštas Lenkijos pareigūnas. Ką jau kalbėti apie prezidentą Lechą Walęsą (Lechą Valensą), premjerą ar užsienio reikalų ministrą.
Kai pagaliau buvo paskirti ilgai laukti rinkimai, rinkėjų aktyvumas buvo toks mažas, kad juos reikėjo pakartoti. Tik iš antro karto pavyko išrinkti rajonų deputatus, kurių didžiąją dalį sudarė lenkai.
Nesutarimų kildavo ne tik dėl lenkų mažumos, bet ir dėl istorinės praeities - dėl generolo Lucjano Želigowskio (Liucjano Želigovskio) veiksmų, dėl Armijos Krajovos vaidmens Vilniaus krašte.
Didelėmis diplomatų pastangomis 1996 metų balandžio 26 d. Vilniuje buvo pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos sutartis. Tai buvo persilaužimo momentas. Prasidėjo nauja mūsų santykių era, rašo J. Widackis. Abiejų valstybių vadovai ne kartą tikino, kad "Lenkijos ir Lietuvos santykiai dar niekada nėra buvę tokie geri, kaip dabar", o Lenkija žadėjo remti Lietuvos pastangas tapti NATO ir Europos Sąjungos nare.
Prieš kelerius metus šios deklaracijos turėjo prasmę, bet dabar jos jau visiškai neaktualios, kadangi Lenkija ir Lietuva į ES bus priimtos tą pačią dieną, o bendras Lenkijos ir Lietuvos batalionas (LitPolBat) atlieka tik simbolines funkcijas.
Bendri Lenkijos ir Lietuvos organai - Parlamentinė Asamblėja, Prezidentų Taryba - jau daugelį metų nagrinėja tas pačias problemas ir iki šiol nė vienos iš jų neišsprendė.
Lenkijos teritorijoje iki šiol nenutiestos Lietuvai labai svarbios elektros perdavimo linijos, kurios leistų lietuviams tranzitu eksportuoti į Vakarus elektrą, taip pat nenutiestas nė vienas kilometras magistralės "Via Baltica", kuri turi sujungti Baltijos šalis per Lenkiją su Vakarų Europa.
Iki šiol nepavyko pasirašyti sutartyje numatyto susitarimo dėl pavardžių rašymo, nematyti bendros vadovėlių komisijos darbo rezultatų.
Nepavyko, ir gal net nebuvo mėginama, parengti bendros užsienio politikos nei ES, nei Baltarusijos ar Rusijos atžvilgiu. Lenkija ir Lietuva dar netapo ES narėmis, o jų požiūris į Nicos sutartį jau skiriasi. Pragmatiški lietuviai nėra suinteresuoti remti mūsų šūkio "Nica arba mirtis!" Lietuvai rūpi geri santykiai su daugeliu ES šalių ir už šią kainą ji pasirengusi sutikti, kad santykiai su Lenkija būtų šiek tiek blogesni už "geriausius istorijoje", pažymi buvęs Lenkijos ambasadorius Vilniuje.
O kai kartu su Lietuva atsidursime Europos Sąjungoje, ar turėsime kokią nors politikos šios šalies atžvilgiu viziją? Ar daugiau dalykų mus sies, ar skirs? Ar turėsime šioje organizacijoje bendrų interesų, ar tapsime konkurentais (pavyzdžiui, žemės ūkio produktų gamyboje)? Ar turėsime bendrą politiką Rusijos, Kaliningrado srities atžvilgiu?
Atsakymai į šiuos klausimus yra kur kas svarbesni nei klausimas, ar lietuviai nušalins savo prezidentą, ar ne, baigdamas pažymi J. Widackis.
ELTA
