Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Nenustebau, gerbiamoji, kad paskambinusi nepanorote pasakyti net savo vardo. Šiandien kažkodėl gėda prisipažinti, kad esi vienišas. Vienatvė laikoma stigma, vieniši žmonės skelbiasi tik anonimiškai ieškodami sau draugo ar poros, tarsi vienišumas būtų jų nevisavertiškumo ar nepatrauklumo paliudijimas. O sėkmingai dirbantys, patrauklūs žmonės laikomi turinčiais krūvą draugų, lydimais ištikimo partnerio, apsuptais mylinčios šeimos.
Tačiau tai – iškreiptas, diskriminuojantis žvilgsnis, nepaisantis skirtingų žmonių charakterių, šeimos paveldo, galop jų likimo. Taip ribotai spręsti gali tie, kurie ignoruoja mūsų tautos istoriją ir gyvena paviršutiniškomis klišėmis: neva „neturėk šimto rublių, turėk šimtą draugų“.
Europoje neseniai buvo atlikta psichologinė apklausa dėl vienišumo, įvairių tautų atstovų buvo klausiama: „Kaip dažnai matotės su artimaisiais?“, „Ar jaučiatės vieniši ir, jei taip, ar labai?“ Paaiškėjo, kad mažiausiai su artimaisiais bendrauja danai, tačiau jie tikino nesijaučiantys vieniši ir jautėsi mažiausiai vieniši iš europiečių.
O italai – priešingai: apklausa parodė, kad jie nuolat sukasi tarp artimųjų, tačiau ypač aštriai junta vienišumą. Kurgi čia šuo pakastas? Matyt, asmens laisvę itin branginantis danas gerai jaučiasi ir savo paties draugijoje, o giminės susiėjimų bodisi, nes ten jaučiasi suvaržytas. O italas, kuriam šeima, giminystė yra šventas dalykas, artimųjų apsuptyje gali jaustis nesuprastas, nemylimas, vienišas.
Italui švenčių metu įsisprausti į ankštą giminaičių ratą – taip pat natūralu, kaip danui vienumoje atsikimšti vyno butelį. O kaipgi mums, lietuviams? Lygiuojamės į danus, bet širdyje vis dar esame tarsi tie bendruomeniški italai, mat ne taip seniai esame patyrę didžiulį praradimą. Karų ir sovietmečio nuniokoti, sunyko mūsų kaimai su bendruomenėmis, artima kaimynyste.
Subyrėjo didelės šeimynos ir daugiavaikės šeimos, išskirtos karo ir tremčių. Tenka atvirai pripažinti, kad esame žiauriai nuketėję, kad visos mūsų tautos, Lietuvos gyventojų patirtos ir dar neapmąstytos karų ir sovietmečio traumos, vis dar perduodamos iš kartos į kartą, išlenda negebėjimu sugyventi, vengimu turėti vaikų, skyrybomis, galop vienišumu. Jei pasiryšime tai suvokti ir priimti, lengviau pakelsime ir savo likimą, nesvarbu, koks šis būtų, nekaltinsime, negraušime savęs dėl patiriamos vienatvės vien tik savęs.
Bet ką gi vis dėlto daryti vienišiems? Negi vis gydytis darbu, o per šventes vilkais kaukti? Pastebiu, kad vieniši žmonės, ir vyrai, ir moterys, užuodžia vienas kitą per kilometrą, bet, užuot arčiau prisigretinę, apsimeta labai išdidžiais, nieko nestokojančiais.
Miela ponia iš Anykščių, ar jūsų aplinkoje, išskyrus jus, nėra nė vieno vienišo žmogaus? Pirmai prieiti, žinoma, reikia drąsos, juk kojas ypač kausto baimė būti atstumtai. Bet ar nuodėmė nusiųsti vienišam kaimynui ar kolegei, šventėms artėjant, mažą dovanėlę, pasveikinti žodžiu, nusišypsoti? Suteikti kitam džiaugsmo – sumažinti savo vienatvę, kuri ima tirpti tik atvėrus sielos duris.
