Tai nebus lengvų kalbelių varinėjimas: patyrusi vedėja tikino laidos svečius šnekinsianti kitaip – itin nuoširdžiai, aštriai, kviesdama apnuoginti sielą.
Sakėte, kad televizijos nepasigendate, bet ši greičiausiai yra kitos nuomonės. Jau kovo mėnesį „Lietuvos ryto“ televizijoje pradėjote vesti naują laidą. Kaip tai atsitiko?
Taip ir atsitiko. Vedžiau laidą „Skanus pokalbis“, buvo gana įdomu, nes pati šią laidą rengiau. Organizavau ją taip, kaip įsivaizdavau, kaip norėjau. Kai mane kviečia į televiziją ir klausia, kokios laidos noriu, o mano nuomonė įdomi laidos prodiuseriams, tada aš – nieko prieš. Tai – viena iš priežasčių, dėl kurios sutikau vesti naują laidą per „Lietuvos rytą“. Pati televizija nėra blogis: blogiu ji tampa tada, kai į ją sukrauname, kas pakliūna, bet ką ir bet kaip. Pastaruoju metu daug kas televizijoje man nepatinka. Esu reikli žiūrovė. Štai, pavyzdžiui, vakar su didžiuliu malonumu pasižiūrėjau Amerikos televizijos pokalbių laidą „Inside the Actor’s studio.“ Stebėjau, kaip laidos vedėjas kalbino aktorių Thomą Cruise’ą ir žavėjausi jo bei redaktorių darbu, nes buvo matyti, kad namų darbai atlikti taip, kad nėra prie ko prikibti. Tokia televizija man patinka.
Mano pradžia televizijoje buvo gana juokinga. Kai atėjau, visiškai nesuvokiau, koks yra laidos vedėjo darbas. Vėliau stebėjau kitus, kai ką išmokau, šį tą atmečiau. Beje, keletą sėkmingo pokalbių laidos vedėjo darbo paslapčių, kurias man perdavė pirmasis prodiuseris, įsidėmėjau visam gyvenimui. Bet tikrai nemanau, kad esu grynuolė, labai talentinga vedėja, viską žinanti ir daranti natūraliai. Prisimenu, iš pradžių man gana sunkiai sekėsi. Vienu metu jau maniau, kad nieko nepavyks, bet vėliau pamažėle įsivažiavau.
Esate savikritiška?
Visada tokia buvau ir esu. Niekas manęs nesukritikuos labiau nei aš pati. Todėl internetas man nebaugus. Nė karto nėra buvę, kad žiūrėčiau į save ekrane ir mėgaučiausi. Traukiuosi nuo savo atvaizdo lyg varlė, ant kurios piltų actą. Vis atrodo, kad ne taip kalbu, ne taip elgiuosi, per daug maivausi... Retai sau pasakau, kad viskas buvo pusė bėdos.
Na, bet tada „Nomedos“ laida buvo garsi tiek dėl reitingų, tiek dėl vedėjos. Buvote visos tautos numylėtinė.
Nežinau, kodėl. Galiu tik pasidžiaugti, kad žmonių meilę jaučiu iki šiol. Ir dabar mane kalbina, mielai bendrauja. Tai didžiulė dovana. Manau, kad vesdama „Nomedos“ laidą užsidirbau ne tik priklausantį atlygį, bet ir tą sovietmečio „tryliktąjį atlyginimą“. Tai suvokiau ir įvertinau rengdama laidą „Skanus pokalbis“, kai pabandžiau į ją pasikviesti garsių ir visoje Lietuvoje žinomų žmonių. Nė vienas jų nėra pasakęs: „Ne, šitoje laidoje aš nedalyvausiu.“ Jei kuris negalėjo dalyvauti, tai tik dėl rimtų priežasčių, o ne todėl, kad nenorėjo.
Ar sunkiai atsisveikinate su savo laidomis? Ar tiesa, kad ilgai televizijoje dirbantys žmonės neretai tampa priklausomi nuo jos?
Tik su žmonėmis sunkiai atsisveikinu, o su kitkuo – gana lengvai. Su darbais, su savo kurtais meno kūriniais, su vieta, kurioje gyvenu, išsiskiriu be ypatingo gailesčio. Apskritai nesižvalgau į praeitį. Gyvenu čia ir dabar. Šiuo požiūriu esu tikra budistė, nors niekada sąmoningai savęs neverčiau taip mąstyti. Visai neseniai apie tai diskutavome su drauge, aš jai pasakiau, kad vaikystę galėčiau prisiminti su didžiulėmis nuoskaudomis, o prisimenu tik gražiai. Viskas, kas buvo praeityje, yra šviesu ir gražu. Na, o dėl priklausomybės... Jaučiu priklausomybę nuo tų žmonių, kurie man brangūs, artimi, kuriuos myliu. Kai tenka atsisveikinti, kai juos prarandu, visada skauda. Su televizija kur kas paprasčiau. Na, nebent televizija taptų vienintele erdve, kurioje galėčiau išsisakyti, tada gal būtų sunkiau su ja išsiskirti. Bet kol kas taip nėra: dėmesio man pakanka. O jei pritrūksta, jį pasiimu pati. Draugės kartais mane net per dantį patraukia, sako: „Tu labiau mėgsti pasakoti nei klausytis kitų.“ Tenka pripažinti, kad turiu šitą problemėlę...
Dar mąstome, sukame galvas, dar ne viskas nuspręsta. Aš – juk laidų vedėja, kuri visur kišasi. Nežinau, ar sėkmingai tą darau, bet kitaip neįsivaizduoju šito darbo. Laida vadinasi „Kitomis akimis“, tad bandysime kalbinti žinomus žmones kitu kampu. O tai reiškia, kad kartu su pašnekovais man teks pasistengti atskleisti tas jų savybes, kurios mažai matomos ir žinomos. Aptarsime dalykus, apie kuriuos spauda dar nerašė. Paprastai tam tikri stereotipai apie žinomus žmones susiformuoja gana greitai: visi žinome, kas jie, bet nežinome, kokie.
Vištelė ant laktos
Ar tada, kai intensyviai kuriate laidas, dailininko keramiko darbas nebūna nustumtas į šoną?
Net tada, kai laida buvo rodoma penkis kartus per savaitę, kasmet surengdavau po vieną parodą... Kaip suspėdavau, dabar pati nebežinau. Na, buvau jauna, bet... Du vaikai, kuriems buvo po trejetą metų, ir dar trylikametis paauglys. Gyvenimas kažkur miške ir dar „Išsipildymo akcija“, kurioje dalyvavau labai atsakingai – kiekvieną savaitę, kartais net dukart, važiuodavau į vaikų globos namus... Mano para tuo metu nebesutilpo į jokius rėmus, bet viską padarydavau ir visur spėdavau. Aišku, po kiek laiko gavau skaudžią pamoką: pradėjau sirgti visomis ligomis, kokių tik yra. Logiška: jei save pamiršti, apie tai primena kūnas.
Gal tas nuolatinis bėgimas padarė meškos paslaugą ir asmeniniams santykiams šeimoje?
Šito reikėjo paklausti anuomet, bet taip nemanau. Kiek prisimenu, namuose man visada sakydavo atvirkščiai: „Tu nė kiek nepasikeitei.“ Gal daugiau nuvargdavau, bet darbo problemomis namiškių stengdavausi neapkrauti. Vaikų globos namų problemos, aišku, parkeliaudavo kartu su manimi. Būdavo, guluosi dvyliktą nakties, antrą jau prabundu, nes prieš akis – tie vaikai. Tokie dalykai negalėjo nejaudinti, bet manau, kad santykių su artimaisiais jie nepakeitė. Kiek tik galėjau, tiek savo namiškiams skyriau dėmesio, dabar gal net mažiau skiriu nei tuo metu. Užtat pasiginčijame dabar kur kas daugiau nei tada, kai vaikai buvo maži. Nemėgstu bartis, visada nuliūstu, kai būnu priversta tai daryti, bet negaliu pražiopsoti, kaip auga mano vaikai, ir padovanoti jų kompiuteriui. Štai dėl ko pastaruoju metu kaunamės.
Nomeda, atrodo, esate šurmulio žmogus. Ar turite laiko pabūti viena?
Mažai. Norėčiau daugiau. Bičiulės juokiasi: „Jei labai norėtum, rastum.“ Turbūt jos teisios, juk iš šalies kito gyvenimas geriau matyti. Esu jau tokio amžiaus, kai suprantu, kad daug ką matau ir vertinu nevisiškai taip, kaip yra iš tikrųjų. Galiu pasiguosti nebent tuo, kad tai – ne mano vienos problema. Esu beveik tikra, kad žmonių autobiografijos su realybe beveik neturi nieko bendro. Man ką tik suėjo 48-eri, tad manau, kad galiu į save pažiūrėti šiek tiek ironiškai: pati matau, kad viena norėčiau daryti, o iš tiesų veikiu ką kita. Esu iš tų vištelių, kurios įpratusios tupėti būryje. Kai susigriebiu, kad ant laktos esu viena, pradedu nerimauti.
Iš tiesų vienatvės pasiilgstu. Kol galėjau tame savo Panevėžyje, stiklo fabriko dirbtuvėje, vienumoje lipdyti savo skulptūras, jaučiausi pakiliai. Kelionės į šį miestą buvo tikros dvasinės kelionės. Tačiau visi supranta, kad šiais laikais iš kūrybinio darbo išgyventi nėra paprasta. Vien menu šeimos nepamaitinsi. Bet viliuosi, kad vieną dieną pavyks rasti laiko ir baigti dar vieną knygą. Vėl pradėjau rašyti vaikams. Nors iki tol turėjau labai daug abejonių savo literatūriniais gebėjimais, paskutinė knyga „Lėlė“ mane labai padrąsino. Susilaukiau tiek teigiamų įvertinimų ir pagyrimų, kiek tikrai nesitikėjau. Dabar sakau, kad po tokių liaupsių net baisu rašyti kitą knygą. O jei nuvilsiu skaitytojus?
Žinoma vaikų rašytoja Violeta Palčinskaitė sakė , kad vaikų rašytojas siela visada yra vaikas.
Mano tėvas Rimantas Marčėnas yra istorikas, bet vis bando plunksną. Jis yra man pasakęs panašų komplimentą: „Niekaip nesuprantu, kaip tau tai pavyko, bet man skaitant atrodė, kad knygoje kalba vaikas.“ Toks jo vertinimas, bet manau, kad man visai nesunku buvo „pamesti“ 40 metų ir grįžti į vaikystę. Beje, ji niekur nedingo, tebėra čia ir dabar. Tiesiog smagu į tą kailį dar kartą įlįsti...
Krizės ištinka visus
Vasarį buvo jūsų gimtadienis. Ar jį švenčiate?
O kaipgi, visada švenčiu. Tik šįkart dariau tai vasario 9-ąją. Kažkas mane perspėjo, kad anksčiau švęsti gimtadienį nevalia, kas tai – blogas ženklas. Bet visus nuraminau, kad sulauksime ir dešimtos dienos... Taip ir buvo. Švęsdami sulaukėme tikrojo gimtadienio su visa šviesa ir saule. Apskritai gimtadienius švęsti moku ir mėgstu, ir šįkart prisiruošiau visokių vaišių, o žmonių buvo tiek, kad dideliuose mano namuose vos tilpo. Nesu iš tų moterų, kurios bijo savo metų. Ir mirties nebijau. Tik, kaip Woody’s Allenas sako, nenorėčiau, kai tai atsitiks, būti toje vietoje... O jei rimtai, manau, kad gyvenime jau daug ką įgyvendinau, gana prasmingai nugyvenau, tad ko čia bijoti? Senatvė gąsdina tik negalia, labai bijau apsunkinti kitų žmonių gyvenimą. Bet kol kas gyvenu, švenčiu gimtadienius, nes man patinka gyvenimas, patinka gyventi... Buvo ir sunkesnių periodų, bet liūdėti sau niekada neleidau. Iš visų sudėtingų situacijų bandau kaip įmanoma greičiau išsiropšti. Be to, turiu daugybę draugių, sesę: jei kas, visos jos kaipmat pasirodo, supuola nė nekviestos.
Tačiau televizija kaip niekas kitas garbina tik jaunystę.
Veidrodyje pati matau savo metus ir jų neslepiu. Aišku, kartais susirūpinu, pasakau sau: „Viskas, privalau pagaliau nusipirkti kokį nors kremą...“ Bet nesijaudinu, kad metai bėga. Man ir vyresni žmonės gražūs, ypač tie, kurių akyse šviečia išmintis. Visada sakiau, kad gražiausias moters makiažas – išmintis, patirtis, taurumas ir moteriškumas. Pati esu mačiusi moterų, kurių veidai – lyg suvytusios kriaušės, bet moteriškumas niekur nedingęs. Aišku, gal ir galėčiau jaudintis dėl išvaizdos jau vien todėl, kad televizijoje iš tiesų labai daug jaunų konkurenčių. Bet į televiziją ateinu ne savęs parodyti, o kažką nuveikti. Moterys kuo toliau, tuo labiau patiria spaudimą, kad būtų ir protingos, ir gražios. Tai – ne naujiena, bet nepasiduodu šiam spaudimui. Be to, manau, kad esu graži, nepaisant metų. Jaunesnės nevaidinsiu ir kasyčių nepradėsiu pintis. Kartą kažkas mane patraukė per dantį: „Jūs rengiatės kaip jauna.“ Taip, rengiuosi jaunatviškai, bet ne infantiliai. Nereikėtų painioti infantilumo ir chuliganiškos išvaizdos. Manau, kad esu chuliganė. Man patinka provokuoti ir normalu, kai moteris leidžia sau šiek tiek pakvailioti. Tik nenormalu, kai ima stengtis tapti mergaite, mažvaike... Žmonės dažnai tuos dalykus painioja. Pastebėjau: jei moteriai – per 60 ir ji drąsi, tai – iššūkis visiems.
Užsiminėte, kad gimtadienį šventėte naujame bute. Ar visam laikui palikote namus užmiestyje?
Tik laikinai. Palikau, nes labai pavargau važinėti, vaikams atstoti mokyklinį autobusą. Todėl dabar mieste labai gerai jaučiuosi. Man patinka namai miške, bet geri ir šitie, nes labai gražūs. Čia iškart pasijutau lyg katinas savoje vietoje. Mano butas pačiame Senamiestyje, beveik sujungtas su Vilniaus universiteto patalpomis. Taigi, ne kaip į tremtį krausčiausi. Jei tektų keltis į kokį daugiaaukštį, daugiabutį, be abejo, būtų kitaip.
Prieš keletą metų spauda rašė apie jūsų šeimos krizę. Tik nieko nekomentavote.
Ir dabar nešneku, nekomentuoju, nes tai susiję ne tik su manimi. Nenorėčiau skaudinti nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, o labiausiai – artimų žmonių. Krizės ištinka beveik visus. Niekada nevaidinau, kad jų mano gyvenime nėra. Visko buvo, bet iš visų krizių lipau kaip galėdama greičiau. Pati suprantu, kad kai kurių dalykų neįmanoma peršokti, kaip paauglystės nė vienas nesame peršokęs. Tik vieniems ji yra lengvesnė, kitiems – sunkesnė. Kaip kam duota... Jei jau buvo lemta atsidurti šiame gyvenime, turime įveikti visokius gyvenimo etapus.
Spaudoje buvo rašoma ir apie tai, kad turite naują širdies draugą.
Maža ką rašė. Kita vertus, niekada nebuvau nei viena, nei vieniša. Svarbiausia, kad niekam nejaučiu pykčio dėl skaudžių praeities išgyvenimų. Bet aš taip gebu įsijausti, kad, manau, greitai pradėsiu gailėti visų nuskriaustųjų. Turiu tokią problemą – taip įsijaučiu į kitų gyvenimą, kad pamirštu savąjį. Iš tiesų man reikėtų išmokti pačiai išgirsti save: suvokti, ko dar noriu iš gyvenimo, kaip man patiktų gyventi. Vis dėlto sulaukus tokio amžiaus jau būtų padoru elgtis brandžiau. Bet tai, matyt, kažkokia duotybė gal iš vaikystės patirčių, kurią galbūt sunku pakeisti.
Elvyra Žvirblienė
