„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
Lietuvos įmonės beveik neturi galimybių rinkoje pritraukti akcinio kapitalo. Be to, jos turi tik vieną skolinto kapitalo šaltinį – bankus. Pensijų fondai beveik visas lėšas investuoja ne Lietuvoje, bet užsienyje. O užsienio investicijų fondai Lietuvą aplenkia kaip dykumą. Lietuvai nuolat trūksta lėšų strateginiams projektams įgyvendinti. Kas bendra tarp šių penkių problemų? Jas visas galima išspręsti vienu Vyriausybės sprendimu.
Lietuvos akcijų rinka yra merdėjanti – per metus perkamų ir parduodamų akcijų apyvarta siekia tik maždaug 0,5 proc. šalies BVP. Toks investuotojų aktyvumas yra maždaug 30 kartų mažesnis nei panašaus ekonominio išsivystymo kaimynėje Lenkijoje ir maždaug 200 kartų mažesnis nei JAV ar Jungtinėje Karalystėje. Įmonių obligacijų rinka Lietuvoje apskritai dar neegzistuoja – nuo nepriklausomybės atkūrimo vos kelios įmonės bandė pasiskolinti išleisdamos obligacijas.
Kodėl valstybei turi rūpėti šios daugeliui labai, atrodytų, tolimos problemos? Visų pirma, įmonių galimybės greitai pritraukti akcinio ir skolinto kapitalo yra vienas iš svarbesnių jų konkurencingumo ir augimo veiksnių. JAV įmonės daugiau lėšų pasiskolina išleisdamos vertybinius popierius, o ne gaudamos paskolas iš bankų. Lietuvoje įmonės, deja, vis dar turi tik vieną alternatyvą – komercinius bankus.
Antra, neegzistuojančios akcijų ir obligacijų rinkos reiškia, kad vis daugiau ateities pensininkų lėšų valdantys Lietuvos pensijų fondai beveik visas lėšas turi investuoti į kitų šalių vyriausybių ir įmonių vertybinius popierius. Kitaip sakant, vietinių galimybių vakuumas lemia finansinio kapitalo srautus iš Lietuvos į užsienį. Ir, trečia, ‒ visiškai nederlingos Lietuvos finansų rinkos lemia tai, kad jokie užsienio investicijų fondai čia net neieško galimybių investuoti savo pinigus.
Kaip šią daugybines neigiamas pasekmes turinčią problemą būtų galima išspręsti? Įmonės kapitalo pritraukti negali, nes nėra pakankamai investuotojų, o investuotojų nėra, nes nėra jokių vertybinių popierių, – uždaras tuščias ratas. Lietuva turi 134 valstybės valdomas įmones (VVĮ), kurių akcinio kapitalo vertė siekia apie 19 milijardų litų. Tik kelių iš šių įmonių akcijomis prekiaujama biržoje ir, dar blogiau, tik maža šių įmonių akcijų dalis yra prieinama investuotojams.
Nereikia (nebūtina) šių įmonių privatizuoti – užtenka iki trečdalio jų akcijų paleisti laisvai prekiauti Lietuvos akcijų biržoje. Žinoma, dalis iš šių 134 VVĮ yra ne pelno siekiančios ir investuotojams neįdomios, tačiau proveržį galima pasiekti vien žengus pirmuosius žingsnius su didžiausiomis ir pelningiausiomis įmonėmis. „Swedbank“ skaičiavimais, biržoje išplatinusi tik iki trečdalio įmonių akcijų ir neprarasdama įmonių kontrolės, valstybė galėtų vien iš kelių įmonių, pavyzdžiui, iš „Lietuvos energijos gamybos“, „Lesto“, „Litgrid“ ir „Lietuvos geležinkelių“, gauti 1,6 milijardo litų.
Ir tai tik lėšos iš kelių įmonių ir tik iš akcinio kapitalo. Pačios Lietuvos VVĮ naudoja neįprastai mažą finansinį svertą – skolinto ir nuosavo kapitalo santykis sudaro tik 18 proc., kelis kartus mažiau nei privačiajame sektoriuje. Vien šios kelios išvardytos įmonės turi potencialo išleisti maždaug 2,5 milijardo litų vertės skolos vertybinių popierių.
Pačios VVĮ, pritraukusios reiklių bei akylų privačių investuotojų, būtų priverstos efektyviau valdyti savo turtą ir skaidriau vykdyti veiklą, be to, užtikrintų stabilesnį dividendų srautą valstybei. O dalies VVĮ akcinio kapitalo atsisakiusi valstybė turėtų lėšų savo strateginiams projektams įgyvendinti arba galėtų tiesiog sumažinti valstybės skolą. Tačiau didžiausia ilgalaikė nauda būtų visai Lietuvos ekonomikai – tai būtų labai svarbus impulsas, galintis suteikti gyvybės Lietuvos kapitalo rinkoms, pritraukti užsienio bei vidaus investuotojų ir suteikti daugiau galimybių Lietuvos įmonėms.
