2001 metais buvo pristatyta atnaujinta „P80/1“ variklio versija, kuri sugebėdavo išvystyti 892 arklio galias ir išsisukti iki net 18000 aps/min. Galingesnis motoras Ralfui Schumacheriui ir naujam komandos draugui, Juan Pablo Montoya, suteikė rimtą postūmį ir leido iškovoti ne vieną pergalę.
Sekanti variklio evoliucija - „P82“ tapo dar galingesnė, maksimali sūkių riba pakilo iki 19 000 aps/min. Šis motoras buvo patikimesnis, ištvermingesnis ir galėdavo lygiuotis su „Ferrari“ jėgos agregatu, tačiau „Williams“ važiuoklė buvo didžiausias nusivylimas.
Vėliau pasirodžiusi variklio versija - „P83“, taip pat buvo pajėgesnė ir ištvermingesnė, tačiau didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į „P85“. Būtent šis motoras buvo „BMW“ inžinierių numylėtinis, kuriam buvo prognozuojama itin šviesi ateitis.
Pagal pirminį planą, naujasis motoras ir tolimesnės šio jėgos agregato versijos turėjo išsiversti be turbinų ir pasiekti net 1000 arklio galių, sverti vos 82 kilogramus ir užtikrinti didžiausią efektyvumą. Deja, šiam varikliui taip ir nepavyko patekti į Formulę-1, nes pasikeitęs variklių reglamentas reikalavo, jog į visus Formulės-1 bolidus būtų montuojamas ne 10, o 8 cilindrų motoras.
Koją šiam varikliui pakišo ir tai, jog komandos nebegalėjo kiekvienose lenktynėse naudoti naujų variklių. Tai labai stipriai atsiliepė naujo variklio efektyvumui ir svoriui. „BMW“ specialistai norėdami prisitaikyti prie artėjančių pokyčių, 2005 metų sezone naudojo modifikuotą variklį, kuris buvo sunkesnis, ne toks eiklus ir gyvybingas, tačiau galėjo atlaikyti kelis lenktynių savaitgalius.
Įsigaliojus naujoms taisyklėms, „Williams“ boliduose atsirado ne „BMW“, o „Cosworth“ inžinierių sukurtas 2,4 litro, 8 cilindrų motoras, kuris buvo pavadintas „P86“ vardu.