Teatro ir kino aktorius, prodiuseris ir dainininkas, Rusijos scenos pažiba Goša Kucenko šiandien nemeilikaujant vadinamas vienų geidžiamiausių šios didžiulės šalies aktorių.
Jo meistriškumu įsitikinti galės netrukus į Lietuvą atkeliausiančios linksmiausios naujametinės komedijos „Sėkmės džentelmenai“ (rus. „Džentelmeny, udači!“) žiūrovai.
Artėjant filmo premjerai gruodžio 28-ąją, charizmatiškas 45-erių G. Kucenko portalo Geometria.ru filmo tinklaraščiui papasakojo kai kurias „Sėkmės džentelmenų“ užkulisių detales.
– Su kuo dirbti kartu kadre jums patiko labiausiai?
– Man labiausiai patiko monologai, kur aš vienas ir man niekas netrukdo – nei Sergejus Bezrukovas, nei Antonas Bogdanovas. Tačiau problema ta, kad mano herojus neturėjo jokių monologų, todėl kad jis mikčiojo. Tad mano asmenybei, kuri labai mėgsta pašnekesius, teko susidvejinti (juokiasi).
– Koks filmo momentas jums mieliausias?
– Viena finalinių scenų, kurioje mikčioju kalbėdamas su žmona. Jį sumanė Sergejus Bezrukovas, už tai jam ačiū. Filmo pradžioje buvau sumanęs kalbėti kimiu balsu, tačiau tai buvo Georgijaus Vicino, vaidinusio 1971-ųjų filme, parodija. Tad nutarėme kiek pakeisti herojaus „negalią“. Pavyko puikiai, ačiū, Serioža!
– Papasakokite kokią juokingą istoriją iš filmavimo aikštelės.
– Juokingiausia buvo tada, kai Izraelyje filmavome scenas, kurios pagal filmą vyksta Egipte. Jeruzalėje filmavome kalėjimą ir staiga suskambo bažnyčios varpai. Kameros įjungtos ir skamba varpai... (Egipto valstybinė religija – islamas) Staiga Sergejus Bezrukovas sustojo ir pasake: „Atleiskite, man metas. Man reikia patekti į miestą“. Ir išėjo iš kadro. Situacija buvo labai juokinga.
– Kas buvo maloniausia filmavimų metu?
– Turbūt tos akimirkos, kai kas nors pavykdavo ar sukurdavome ką nors naujo. Tie epizodai, kuriuos sumanydavome filmavimo aikštelėje ar sėdėdami prie bendro stalo, o vėliau jie tapo filmo dalimi. Aktoriui ir kūrėjui maloniausia, kai idėjos ir mintys tampa „kūnu“. Atrodo, lyg būtum ką nors pagimdęs (juokiasi).
