Prieš traukdami į spektaklį, žmonės dažnai peržvelgia pranešimus apie jo siužetą bei pastatymą internete ar spaudoje, tarsi bandydami nusiteikti pasirinktajam kūriniui. Tačiau kartais net išliaupsinti spektakliai, kurie, tikimasi, sukrės iki širdies gelmių, nuvilia. O kas, jei nutinka priešingai?
„Vienas absoliučiai laimingas kaimas – jaunų ir entuziastingų aktorių kūrinys…“ – buvo galima perskaityti spaudoje ir nuėjus į Pranciškonų rūmuose įsikūrusią MI11 teatro studiją, nusiteikti atlaidžiai žvelgti į jauniems ir besišypsantiems žmonėms kilsiančius nesklandumus scenoje ar profesionalumo stygių. Tačiau vos prasidėjus spektakliui, žandikaulis atvipo ne vienam mažos salės žiūrovui.
Pagal B. Vachtino apysaką „Vienas absoliučiai laimingas kaimas“ režisieriaus M. Mitronin pastatytas dviejų dalių spektaklis pasakoja apie paprasto kaimo gyvenimą ir jo susidūrimą su karo atnešamomis nelaimėmis. Spektaklio centre – meilė dviejų jaunų žmonių, kurie turi suaugti ir gyventi taip, kaip priverčia likimas, ieškodami stiprybės nepalūžti. Jau pirmoje spektaklio dalyje scena su vandens pilnais kibirais, siūbuojančiais virš pirmoje eilėje sėdinčių žiūrovų galvų, širdį privertė plakti greičiau.
Dinamiškas spektaklio siužetas neleido atsipūsti nei minutei. Vos nuaidėjus žiūrovų juokui dėl smagios ironiškų juokų dozės, negalėjai tvardyti ašarų, kai Anužis (aktorius Marius Mockus) prie savęs priglaudžia ant pirštų galų stovinčią ir virpančią Rugilę (aktorė Justė Kulakauskaitė). Vos išvydus jaunos aktorės skaistų veidą pirmose scenose, tiesiog nesitiki puikios vaidybos, pavydėtino lankstumo ir išraiškingumo. Tuo nuostabiau visa tai išvydus. Mažoje scenoje matyti kiekvienas virptelėjimas, žingsnis, girdimas atodūsis. Rugilė – tikra, nesuvaidinta ir viską jaučia taip nuoširdžiai.
Be abejonės, dėmesį patraukia ir pačių aktorių paruoštos minimalistinės medinės scenos dekoracijos. Greitai peršokdami nuo vienos dekoracijos ant kitos, landžiodami, žingsniuodami atbulomis veikėjai kaip reikiant išgąsdina. Atrodo jau tuoj šoks, kris, nepataikys, susipins, tačiau visi jaučiasi drąsiai ir tai pakeri.
Pagrindiniams herojams nenusileido ir antraeilių vaidmenų aktoriai. Spektaklį pagyvino ne tik linksmos tetulės (aktorės E. Noreikaitė, L. Lukšytė, J. Tamašauskienė bei E. Vareikytė), bet ir kaliausės, senio vaidmenis atlikęs Simonas Saarmann. Ramus, užtikrintas, lėtas – tarsi scenos vidinis balsas, be kurio scenoje tikrai kažko trūktų.
Antroje spektaklio dalyje dramatiška ramybe spinduliavo ir aktorė Audronė Čerskytė (atlieka Rugilės motinos, mokytojos Genovaitės vaidmenis spektaklio pradžioje), puikiai įkūnijusi žemę, taip pat priversdama susimąstyti.
Tikriausiai viena didžiausių spektaklio staigmenų ne tik puiki jaunų aktorių vaidyba, bet ir muzikiniai gebėjimai. Žiūrovai gali išgirsti linksmų lietuvių liaudies dainų, kurių nei viena neskamba iš įrašo. Viskas atliekama gyvai. Simbolinė bilietų kaina, puikus siužetas ir stebinantis aktorių meistriškumas atperka nepatogumus sėdint ir drąsiai galima sakyti, jog „Vienas absoliučiai laimingas kaimas“ vertas kiekvieno, norinčio pamatyti puikų kūrinį, dėmesio.
Prisiminus spektaklį, pirma į galvą šaunanti mintis – „tikras“, „gyvas“, „nesuvaidintas“, todėl visiems teatro mėgėjams išties yra kuo džiaugtis ir didžiuotis. Lietuvoje auga neįtikėtinai talentinga jaunų aktorių karta!
