Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Vaikai, auginami dviejų mamų ar sūpuojami dviejų tėčių, realybė ir Lietuvoje.
Kol tradicinės šeimos gynėjai iki užkimimo protestuoja prieš tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą, gėjai ir lesbietės tyliai augina savo atžalas ir nė nesitiki per savo gyvenimą dar suspėti pagyventi homoseksualams tolerantiškoje Lietuvoje.
Panevėžys gėjams per mažas
Pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenys skelbia, kad mūsų šalyje gyvena 24 homoseksualų poros. Bet, kaip sako ekspertai, oficialioji statistika toli gražu neparodo tikrosios padėties.
Panevėžyje daugiabutyje gyvenanti gėjų pora nė už ką ne tik aplinkiniams, bet ir surašinėtojams neatskleistų tikrųjų savo santykių.
„Kaimynai mano, kad aš po skyrybų likau su vaiku, neturiu kur gyventi, prisiglaudžiau pas giminaitį, – prisipažino savaitraščiui 33-ejų vyras, su gyvenimo draugu auginantis mažametį sūnų. – Jie beveik ir neklysta. Iš tikrųjų mano buvusiajai sūnus mažai rūpi – Airijoje ji turi kitą meilę. O aš kitą meilę radau Panevėžyje. Dabar mums visiems gerai.“
Vyrai kartu mažiau nei metus, ir kol kas niekam nekrito į akis. Todėl viešinti savojo gyvenimo peripetijas kategoriškai atsisako – jų nuomone, Panevėžys per mažas miestas tokiai išpažinčiai.
Vilnietė kirpėja 29-erių Rasa nėra tokia paslaptinga. Už atvirumą moteris paprašė tik vieno – neskelbti jos pavardės.
„Ne dėl savęs bijau, dėl vaiko“, – sako penkiamečio mama lesbietė.
Vilnietei nereikia slėptis po devyniais užraktais kaip homoseksualams Panevėžyje, sostinėje ji nesijaučia esanti balta varna.
Rasa dirba kirpykloje, septyniolikos žmonių kolektyve, iš kurių trys – homoseksualūs.
Donorą surado užsienyje
Rasa su savo antrąja puse – 23-ejų drauge – taip pat augina sūnelį.
„Į daugiabutį atsikraustėme neseniai, maždaug prieš metus. Dar nežinome, ką apie mus galvoja kaimynai. Bendraujame tik su viena šeima. Ji turbūt įsivaizduoja, kad esu vieniša mama ir kartu gyvena mano draugė. Nieko apie mus neklausinėja“, – pasakojo moteris. Ar ateis laikas, kai kaimynams galės atskleisti tikruosius santykius su drauge, anot Rasos, priklausys nuo jų pačių požiūrio.
Nors Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santuokos neįteisintos, pašnekovė nė neabejodama tvirtino, kad jų trijulė – dvi moterys ir vaikas – ir taip yra šeima. Su dabartine drauge Rasa skaičiuoja trečiuosius bendro gyvenimo metus. Kūdikį ji sako planavusi, tačiau jo laukimo džiaugsmu prieš šešerius metus dalijosi su kita moterimi.
Rasos sūnus pradėtas Londone. Su tuomete drauge ji emigravo specialiai dėl kūdikio – lesbiečių netenkino, kad Lietuvoje neoficialieji spermos donorai pageidauja lytinio akto arba už tokią paslaugą užsiprašo nežmoniškų pinigų – 10 tūkst. litų. O Didžiosios Britanijos sostinėje kūdikio trokštančiai porai pakako maždaug 150 litų sumokėti už galimybę įdėti skelbimą interneto svetainėje, suvedančioje apie atžalas svajojančias moteris ir apvaisinimo paslaugą teikiančius vyrus.
Lietuvės rado kelis spermos donorus, tačiau rimtesnį dėmesį atkreipė tik į vieną iš atsiliepusiųjų į skelbimą.
„Svarbiausias kriterijus renkantis donorą buvo amžius – nenorėjome pagyvenusio vyro, – neslepia Rasa. – Svajojome apie šviesų kūdikį, bet atsiliepęs šviesiaplaukis donoras buvo 17-metis. Jį irgi atmetėme. Mums reikėjo pilnamečio, suvokiančio savo veiksmus.“
Tuomet ėjusi 23-iuosius metus, Rasa spermos donoru išsirinko vienmetį.
Mama tik viena
Į būsimojo tėčio būdo savybes lesbiečių pora nesigilino, tačiau paprašė medicininių tyrimų išrašo, ar kūdikis nepaveldės rimtų ligų.
Bendravimas su spermos donoru truko apie porą mėnesių. Per tiek laiko Rasa su juo susitiko vienintelį kartą – viešbutyje, kur įvyko dirbtinio apvaisinimo procedūra.
Moteris garantuota, kad donoras niekada nepareikš tėviškų teisių į kūdikį. Ji pati taip pat neturi galimybių jį susirasti.
„Bendravome anonimiškai. Žinome tik vardus – nei gyvenamosios vietos, nei pavardžių neminėjome. To nereikėjo nei mums, nei jam, turinčiam šeimą“, – dėsto Rasa.
Vaiko gimimo liudijime tėtis irgi nėra nurodytas. Jo mama taip pat neapeliuoja į valstybės paramą vienišoms motinoms.
„Pinigų aš užsidirbu, o valstybė tegul savo skolas grąžina“, – tvirtina lesbietė.
Nors Rasos ir tuometės draugės keliai išsiskyrė, pastaroji toliau bendrauja su vaikučiu. Ir ją, ir dabartinę mamos draugę berniukas vadina vardais.
„Taikomės prie visuomenės, – prisipažįsta moteris. – Žmonės nekaip reaguotų, jei šeimoje būtume dvi mamos...“
Svajoja apie ketvertuką
Darželį lankančiam ir matančiam ne tik mamų, bet ir tėčių apsuptus bendraamžius penkiamečiam Rasos sūneliui jau kyla klausimų apie savo tėtį.
„Sūnui smulkiai nepasakojam apie donorystę, bet neslepiame, kad tėtis mums pagelbėjo, ir tiek“, – sako Rasa.
„Aiškiname, kad yra įvairių šeimų – nebūtinai tik vyro ir moters: svarbu, kad jose būtų meilė, – tęsia ji. – Kaip ir visose normaliose šeimose, vaiko akivaizdoje ir apsikabiname, ir pasibučiuojame...“
Lesbiečių šeimoje nėra moteriškosios ir vyriškosios pusės – su partnere kartu tvarko namus, maudo sūnų.
„Pati klausiau sūnaus, ar norėtų, kad su mumis būtų tėtis. Jis to nenori, jam tėčio netrūksta“, – įsitikinusi Rasa. Moteris viliasi, kad sūnus – ne vienintelė jos atžala, nes svajoja auginti bent keturis.
„Pati norėčiau pagimdyti dar vieną, o draugei yra didelė tikimybė susilaukti dvynukų“, – planuoja vilnietė.
Be teisių ir garantijų
Rasa nepažįsta nė vienos vienalytės šeimos, atžalos susilaukusios padedant donorui. Bet sako žinanti, kad nemažai homoseksualų augina vaikus iš iširusių santuokų. „Dauguma tokių santuokų būna apsimestinės“, – teigia lesbietė.
Kol Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, netekę vieno iš tėvų homoseksualų vaikai atsidurtų giminaičių malonėje arba globos namuose. Kitas tėvas ar motina neturėtų jokių teisių su juo net matytis.
„Tai pati skaudžiausia tema, – neslepia Rasa. – Jei kas nors man atsitiktų, mano turtas ir vaikas atitektų tėvams. Draugė neturėtų absoliučiai jokių šansų auginti mano sūnų. Kadangi labai gerai sutaria su mano tėvais, tikiu, kad galėtų su juo matytis.
Ji taip pat neturėtų teisės į mano vardu registruotą turtą – nesvarbu, kad kartu įgytą. Žmogus liktų išmestas į gatvę.“
Kol homoseksualai negali įteisinti santykių, lesbiečių pora svarsto galimybę emigruoti į netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms tolerantišką valstybę. O kol kas moteris Lietuvoje sulaiko tėvai ir giminaičiai.
Metus Londone gyvenusiai Rasai artimųjų ilgesys buvo vienas didžiausių akstinų sugrįžti. Vis dėlto moteris pasiryžusi su nostalgija Lietuvai susitaikyti dėl sūnaus. Nors darželyje berniukas draugams noriai pasakoja apie šeimą be tėčio, bet su dviem jį mylinčiomis moterimis, vaikai per maži suprasti homoseksualius santykius. Tačiau Rasa neabejoja, kad tolerancijos stokojančioje visuomenėje jos sūnus ateityje patyčių neišvengs.
Motinai prireikė psichologo
Rasos gyvenimo būdas daugeliui aplinkinių nėra paslaptis – apie jos seksualinę orientaciją žino ne tik šeima ir artimi bičiuliai.
Tokia žinia nešokiravo ir jos kolegų, mat Rasai pasisekė – ji atėjo į gėjaus vadovaujamą kolektyvą. Neseniai prie kirpyklos komandos prisijungė ir dar vienas homoseksualus vaikinas.
Rasos partnerei gerokai sudėtingiau.
„Draugė yra medikė, ji nenori, kad apie mūsų santykius sužinotų bendradarbiai. Tai, kad turime slėptis nuo visuomenės, kartais erzina netgi labiau nei aplinkinių reakcija“, – pripažįsta moteris.
Rasa neslepia: tėvams žinia apie dukters orientaciją nebuvo iš maloniųjų. Gimdytojai vylėsi, kad tai tėra jaunystės užgaida, ir ragino dukrą nueiti pas psichologą. Tik specialisto konsultacijų prireikė ne jai, o su tokiu posūkiu dukros gyvenime savarankiškai nepajėgusiai susitaikyti mamai.
Tėvai nepastebėjo, kad jau vaikystėje dukrą traukė moteriškoji pusė. Rasa sako dar darželinukė įsimylėjo mamos draugę, vėliau – pradinių klasių mokytoją, o šešiolikmetė suprato esanti kitokia nei aplinkiniai.
Tėvai ilgainiui atkreipė dėmesį, kad pas dukrą renkasi ne vaikinai, o merginos, bet apie Rasos seksualinę orientaciją šeimoje nebuvo kalbama, kol kartą ji pati atvirai pasipasakojo motinai.
„Tėvai manė, kad mano homoseksualumas – tik vienadienė mada. Su tėčiu ir dabar apie tai per daug nešnekame. Užtenka, kad jis žino. Mama iš pradžių manė, kad ji kalta dėl manęs. Tiesos nenorėjo priimti iš baimės, ką pagalvos kiti. Bet pasišnekėjus su psichologe jos požiūris pasikeitė kardinaliai. Ji žino ir kaip pastojau. Su tėčiu apie tai nešnekėjau. Net nežinau, ar mama jam papasakojusi“, – pasakojo Rasa, turinti brolį, sukūrusį tradicinę šeimą.
Moteris mano, kad jos sūnus nebus homoseksualus: penkiametis jau dabar kalba apie mergaites ir darželyje myli draugę. Vis dėlto jei paaiškėtų, kad sūnus – gėjus, širdį užgultų akmuo. Ne todėl, kad Rasa svajoja apie marčią. Todėl, kad heteroseksualiam Lietuvoje daug lengviau gyventi.
*****
Faktai
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros duomenimis, Europoje tik 48 proc. gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų atskleidžia savo seksualinę orientaciją šeimos nariams. JAV apie savo tapatybę motinai išdrįsta prisipažinti 56 proc., tėvui – 39 proc. homoseksualų. Per 2011-aisiais atliktą visuotinį Lietuvos gyventojų ir būstų surašymą oficialiai esantys sugyventiniai prisipažino 48 homoseksualai. Kiek Lietuvoje iš viso gyvena homoseksualų, duomenų nėra. Neoficialiai teigiama, kad netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro maždaug 5 proc. šalies gyventojų. Homoseksualių asmenų santuoka įteisinta 9 pasaulio valstybėse, 11 įteisinta partnerystė, 9 pasaulio valstybėse homoseksualiems asmenims leidžiama įsivaikinti, 12 valstybių galima įsivaikinti partnerio vaiką. Pirmieji santuokas tarp homoseksualų dar 2001 metais įteisino Nyderlandai, po poros metų – Belgija. Šiandien čia viena iš 42 santuokų sudaroma tarp tos pačios lyties asmenų. Gėjams tuoktis leidžiama ir tradiciškai stiprių katalikiškų tradicijų šalyse kaip Ispanija ar Portugalija.
*****
Tyrimų neužtenka
Jovita PETRULYTĖ Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro direktorė
„Vaikas, kurį augina homoseksuali pora, jaučiasi panašiai, kaip vaikas, augantis su vienu iš tėvų ar globojamas globėjo. Jeigu vienas iš jį auginančių asmenų yra biologinis tėvas ar motina ir augina jį nuo mažens, turėtų būti normaliai susiformavęs emocinis ryšys.
Jei vaikas globojamas, prisirišimas ir raida labai priklauso nuo amžiaus, kada vaikas paimtas globon, ir nuo individualių tiek vaiko, tiek suaugusiojo savybių.
Vaikai, augantys netipinėje tėvystės situacijoje, turi didesnę elgesio ir emocinių sutrikimų riziką. Vaikai, auginami homoseksualių porų, turi papildomą riziką patirti patyčias ir emocinius išgyvenimus dėl kitų vaikų požiūrio ir komentarų apie jų šeimą.
Vaiko raidai įtaką daro ir tai, kad matydamas homoseksualios poros santykius, jis nemato vienos iš lyčių elgesio ir vyro bei moters santykių modelio, gali kilti sunkumų formuojantis psichologinio tapatumo jausmui, lytinei identifikacijai.
Mokslinių tyrimų apie tėvų santykių įtaką vaiko seksualinei orientacijai nėra daug, jų rezultatai įvairūs, todėl reikia ilgalaikio tokių šeimų stebėjimo ir tyrimų.“
*****
Išeitis – bendra tėvystė?
Vilma GABRIELIŪTĖ Edukologė VšĮ Įvairovės ir edukacijos namai
„Tikslių duomenų, kiek Lietuvoje galėtų būti vienalyčių šeimų, neturime. Įgyvendinant projektą „Įvairi šeima“ apklausėme 80 respondentų iš Lietuvos gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų bendruomenės. Paaiškėjo, kad iš jų apie 19 proc. augina vaikus.
Pati didžiausia tokių asmenų problema – psichologinė gerovė. Apklausos rodo, kad net pusė homoseksualių žmonių negali jaustis saugiai net su artimiausiais šeimos nariais. Dėl baimės likti atstumti homoseksualūs asmenys apie tai, kas jiems svarbu, nekalba net su mama ir tėčiu.
Heteroseksualiems žmonėms nereikia slėpti savo orientacijos – apsidairyti aplinkui prieš gatvėje paimant mylimąjį už rankos, jiems paprasta pasikviesti antrąją pusę į darbovietės vakarėlį. Homoseksualams dažniausiai tas neįmanoma. Taigi tik 19 proc. jų jaučiasi saugūs darbo vietoje.
Dėl tokio visuomenės požiūrio homoseksualūs asmenys stengiasi likti nematomi.
Kalbant apie vienalytes šeimas dažniausiai susiduriama su mitu, kad jose užaugę vaikai irgi bus homoseksualūs. Vis dėlto moksliniai tyrimai patvirtina, kad seksualinė orientacija nėra paveldima. Homoseksualių vaikų gimsta iki 10 procentų ir nebūtinai homoseksualiose šeimose.
Kita vienalytes šeimas gaubianti paslaptis – vaikų atsiradimas jose. Lesbiečių poroms susilaukti atžalos daug lengviau, jos gali pasinaudoti donorais. Gėjams gerokai sunkiau. Kiek man yra žinoma, jie tėčiais dažniausiai tampa bendros tėvystės būdu. Tai reiškia, kad gėjų pora bendrai augina vaiką su lesbiečių pora arba moterimi, kuriai tinka tokia bendra tėvystė. Tai nereiškia, kad jie kartu gyvena – tiesiog kartu prisiima atsakomybę.“
