Su keturiais vaikais, palikta vyro ir neturinti stabilaus pragyvenimo šaltinio – atsidūrus tokioje situacijoje ne vienai tiesiog nusvirtų rankos, tik ne rašytojai ir visuomenininkei Birutei Jakučionytei. Po skyrybų ji pasiėmė vaikus ir nemokėdama anglų kalbos išvažiavo į Londoną. Apie iššūkių pilną kelią ji atvirai, nuoširdžiai ir be jokių pagražinimų papasakojo savo knygoje „Moteris iš raudonos „Audi“.
Griebėsi plunksnos
Skyrybos ir šeimos griūtis iš pagrindų sujaukia visų šeimos narių gyvenimus. Iš naujo klijuoti gyvenimo šukes prireikia ne tik nemažai laiko, bet ir vidinės stiprybės. Nepaskęsti iš pirmo žvilgsnio beviltiškoje situacijoje ir gebėti atsispirti nuo dugno gali tik stiprūs žmonės. Keturių sūnų mamos B. Jakučionytės stiprybė – gebėjimas džiaugtis net gyvenimo smulkmenomis. Ji kiekvieną gyvenimo siunčiamą pamoką priima kaip savotišką iššūkį, verčianti judėti toliau.
Kaip atvirai pasakojo žinoma moteris, žinia, kad palieka vyras, su kuriuo dešimt metų kūrė bendrą ateitį, planavo gausią šeimą, savo rankomis statė namus ir savotiškai augino vienas kitą, ją itin sukrėtė.
„Gražiai gyvenome, bent man taip atrodė, ir kas galėjo pasakyti, kad taip atsitiks, jog viena liksiu su keturiais vaikais. Jis tiesiog pavargo nuo vaikų erzelio, tokio šeiminio gyvenimo. Bet, kaip sakoma, kai vyras išeina iš namų, atsiveria plačios galimybės, gali daryti tai, ką nori. Tas mano „ką nori“ baigėsi tuo, kad susirinkau visus keturis vaikus ir išvykau į Londoną“, – šypsosi B. Jakučionytė.
Svečioje šalyje ji, norėdama bent kiek nuvyti užplūstančias emocijas ir liūdesį, pradėjo rašyti dienoraštį, kurį galėjo skaityti ir patys artimiausi draugai. Netrukus vienas internetinis portalas pasiūlė išspausdinti itin atvirus, nuoširdžius, vietomis net ironiškus moters pasakojimus.
„Jeigu kam įdomu skaityti mano rašliavas, tai kodėl gi ne. Kita vertus, niekaip nesupratau, kas gali sudominti, juk tai asmeninė patirtis ir išgyvenimai. Rašau apie tai, kas man patinka Londone, kaip sekėsi adaptuotis svetimoje šalyje. Pastebėjau, jog dažnai žmonės mano, kad jeigu jau rašau apie tai, kaip man patinka Londone, vadinasi, „varau“ ant Lietuvos. Bet taip tikrai nėra“, – kalbėjo moteris.
Netrukus gimė idėja iš dienoraščių parašyti knygą, tuo labiau kad tam pribrendo „reikalas“. Ir dabar ji turi išsaugojusi užrašus, kur prieš kone penkiolika metų surašė, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą po 20, 10 ir penkerių metų.
„Įsivaizdavau, kad po dvidešimties metų būsiu ištekėjusi, nors tada net neturėjau vaikino, su krūva vaikų gyvensiu užsienyje ir būtinai parašysiu knygą. Ir prisikarksėjau: vaikus pagimdžiau, knygą parašiau, namą pastačiau, užsienyje gyvenu ir angliškai kalbu daug geriau nei prie dvejus metus, kai atvažiavau į Londoną“, – pasakojo B. Jakučionytė.
Paskui svajonę
Jos knyga „Moteris iš raudonos „Audi“ – autobiografinė ir itin atvira, pasakojanti be nutylėjimų ir užuolankų apie dešimtmetį trukusią santuoką. O viskas prasidėjo nuo kiek netradicinių vyro paieškų. Lietuvoje moteris nėra reta viešnia: čia ji rengia savo knygos pristatymus, organizuoja ekologines ir visuomenines akcijas.
Lietuvoje moteris nėra reta viešnia: čia ji rengia savo knygos pristatymus, organizuoja ekologines ir visuomenines akcijas.
„Nuėjusi į vieną iš savęs tobulinimo seminarų supratau, kad žūtbūt privalau ištekėti. Karjera gali palaukti, man reikia vyro ir vaikų. Tad ant savo raudonos „Audi“ užsiklijavau skelbimą „Ieškau vyro“ ir važinėjau po Vilnių. Ši mano istorija Lietuvoje mažiau žinoma nei Maskvoje ar Kijeve, nes seminarai, kuriuos tąkart lankiau, ten dar tebevyksta. Ir mano istorija pateikiama kaip pavyzdys, kaip reikia siekti savo tikslų. Dabar pagalvoju: negi aš tikrai taip galėjau. Gal suveikė jaunatviškas maksimalizmas. Nors panaši situacija pasikartojo ir prieš dvejus metus – viena su keturiais vaikais išvažiavau į Londoną“, – šypsosi.
Moteris tiki: jeigu labai nori, ir Dievas padeda. Dabar visi didieji sunkumai liko praeityje. Ir nors apie tą juodąjį periodą Birutė dabar gali kalbėti ramiau, net su humoru, lengva nebuvo. Po skyrybų norėdama „susidėlioti savyje“, ji lankėsi ir pas asmeninį patarėją-psichologą, kuris ramino, kad kiekvienas ką tik išsiskyręs žmogus turi pereiti tam tikrus etapus – nuo depresijos, streso iki susitaikymo ir pakilimo. Ir yra tik du būdai, kaip galima labai greitai pakilti iš dugno: arba susirasti kitą vyrą, arba pakeisti geografinę padėtį.
„Aš visą laiką norėjau išvažiuoti, o ir vyro juk nėra, niekas nelaiko. Visada svajojau išvykti arba į Gruziją, arba į Londoną. Nusprendžiau, kad jeigu išlipusi iš lėktuvo pajusiu, kad ten mano energija, ten ir liksiu. Kadangi mano draugės vyras jos neišleido į Gruziją, paskambinau tuo metu Londone gyvenančiai kitai bičiulei ir pasakiau: „Atvažiuoju.“
Nuvykusi kelis kartus ir pavaikštinėjusi Londono gatvėmis supratau, kad noriu čia gyventi. Be to, įsikūriau pačioje nuostabiausioje vietoje. Dar prieš atsikeldama gyventi su vaikais klaidžiodama po miestą netyčia suradau labai jaukią kavinukę, į kurią renkasi senos anglės su savo šuneliais, šalia gražus parkas, balti namukai, jaukios gatvelės. Pamaniau: kaip norėčiau čia gyventi. Po pusmečio visai atsitiktinai išsinuomojau butą vos dešimt minučių kelio nuo tos jaukios kavinukės. Tokie atsitikimai, ryšiai, sąsajos mane nuolat lydi“, – kalbėjo B. Jakučionytė.
Moteris įsitikinusi, kad pats gyvenimas siunčia žmogui tam tikrus ženklus, tik ne visi sugeba juos suprasti. Jeigu nuo mažens tėvai lavintų savo vaikų intuiciją, vėliau jiems būtų daug lengviau. Deja, įgimtą vaikų intuiciją dažnai nuslopina, sakydami, kad reikia galvoti galva.
„Iš nežinojimo ar negebėjimo žlugdome savo vaikų intuiciją, o turėtume leisti jai pasireikšti. Širdis visada nuves ten, kur reikia“, – įsitikinusi rašytoja.
Bendravo gestų kalba
Žingsnis su visa šeima persikelti gyventi į Londoną, kai kišenėse švilpauja vėjai, o anglų kalbos žinios – kaip pradinuko, nebuvo lengvas. Iš draugų pasiskolinusi keliasdešimt tūkstančių litų ir Anglijoje susiradusi žmogų, kuris galėtų už ją laiduoti, ji išsinuomojo namą ir su visais keturiais vaikais ir savo seserimi persikėlė į Londoną.
„Kaip tai pavyko, iki šiol nežinau. Atsispausdinau visus straipsnius apie save, susidėjau į aplanką ir nuėjau į nekilnojamojo turto nuomos agentūrą. Visai nemokėdama kalbos įtikinau agentūros darbuotojus, kad esu patikimas žmogus. Tiesiog ėjau ir dariau, kas man atrodė tinkama. Arba tai buvo skyrybų sukeltas stresas, arba aš tikrai beprotė. Daugelis žmonių, paskaitę mano istoriją, tiki, kad ir jiems taip pasiseks. Bet tai buvo mano kelias ir juo eiti tikrai nebuvo lengva. Ir tiems, kurie manęs klausia patarimų, kaip įsikurti Anglijoje, visada sakau, kad taip nedarykite“, – pasakojo žinoma moteris.
Tik persikėlusi į Londoną ji pradėjo dirbti. Geras pažįstamas kaip tik ieškojo žmogaus, kuris rinktų plastiko atliekas ir vežtų jas į Lietuvą perdirbti. Nors iš pradžių šio darbo B. Jakučionytė kratėsi, tačiau galiausiai priėmė šį iššūkį.
„Angliškai galėjau pasakyti vos kelis žodžius. O nuvažiavus į Airiją ar Škotiją suprasti jų anglų kalbą išvis neįmanoma, tad teko bendrauti gestais. Net išmokau vairuoti automobilį kita eismo puse“, – iššūkių niekada nevengė pašnekovė.
Anglijoje liks dėl vaikų
Į Lietuvą B. Jakučionytė atvyksta gana dažnai, mat čia ji organizuoja įvairias ekologines, visuomenines akcijas, bet visam laikui į gimtinę neplanuoja grįžti. Moteris įsitikinusi, kad čia jos vaikams augti būtų daug sunkiau, ypač ji nusivylė Lietuvos švietimo sistema. Gyvendama Lietuvoje ji visus keturis savo sūnus leistų tik į privačią mokyklą. Tačiau vienam vaikui tokia mokykla kainuoja apie tūkstantį litų, o Anglijoje valstybinės mokyklos nė iš tolo negali prilygti lietuviškoms. Lietuvoje net pradinukas priverstas kasdien tampyti sunkiausią kuprinę, o Anglijoje vaikai į mokyklą nešasi tik nedidelį maišelį su priešpiečių dėžute. Nei sąsiuvinių, nei pieštukų ar tuo labiau knygų pirkti nereikia. Dvejus metus Londone su keturiais savo sūnumis gyvenanti B. Jakučionytė kol kas neplanuoja grįžti į Lietuvą, nes Anglijos švietimo sistema nė iš tolo negali prilygti lietuviškai.
Dvejus metus Londone su keturiais savo sūnumis gyvenanti B. Jakučionytė kol kas neplanuoja grįžti į Lietuvą, nes Anglijos švietimo sistema nė iš tolo negali prilygti lietuviškai.
„Pinigus uždirbu iš Lietuvos įmonės, bet skaičiuojant matematiškai man labiau apsimoka gyventi Anglijoje. Gal kada ir grįšiu, Lietuvoje liko mūsų sodyba. Bet ten gera sugrįžti tik vasaromis. Per septynerius metus tiek nukasiau sniego, kad daugiau nebenoriu, visa laimė, kad per tas aštuonias žiemas, kai ten gyvename, vaikai nebuvo rimčiau susirgę ir pagalbos nereikėjo kviesti. Kita vertus, neįsivaizduoju, kaip gyvendama Lietuvoje galėčiau savo vaikus išleisti į universitetą“, – sakė B. Jakučionytė.
Angliškoje mokykloje vaikas pirmiausia turi būti laimingas, o visa kita tik paskui. Lietuvoje yra atvirkščiai – čia vaikams tiesiog grūdamos žinios ir visai nesirūpinama mažųjų vidine būsena, jausmais. Nors ir angliškose mokyklose neišvengiama tam tikrų problemų, tačiau jos sprendžiamos labai greitai.
„Mano trečiam sūnui, kuriam tada buvo tik šešeri, mokykloje buvo labai blogai. Vieną dieną jis pareiškė, kad jeigu liepsiu eiti į mokyklą, jis pasikars. O piešiniuose – vien lavonai. Iš karto kreipiausi į psichologus ir mokyklos direktorę. Vaikas tiesiog nesuprato, ko iš jo reikalauja, kol tai peraugo į didelę bėdą. Mokytoją iš karto atleido, mat dėl jos darbo metodų buvo ir daugiau nusiskundimų. O pasikeitus mokytojai, ir problemos savaime išsisprendė“, – pasakojo keturių vaikų mama.
Laukia tęsinio su laiminga pabaiga
B. Jakučionytė pradėjo rašyti naują knygą, jau baigė jos pirmąjį skyrių. Viena iš priežasčių, kodėl ji ėmėsi plunksnos, buvo ne tik vidinis poreikis, bet ir noras savo vaikams paaiškinti, kodėl subyrėjo jų šeima.
„Tikrai nenorėjau ant savo vyro „varyti“. Tik norėjau, kad užaugę vaikai suaugusiojo akimis galėtų pamatyti situaciją, kas teisus, o kas ne. Nes dabar jie nesupranta, kas įvyko. Man atrodo, kad vyras nesirūpina vaikais, o jam – atvirkščiai: ir elementus moka, ir porą kartų per mėnesį aplanko. Yra dvi tiesos: mano ir jo“, – sakė B. Jakučionytė.
Ji teigė, kad buvęs vyras ir vaikų tėtis gana santūrus, geras žmogus, bet šeimai to nepakanka. Pagrindinė problema, kad jis neturi tėvystės jausmo. Jeigu jis žmogui neduotas, nieko ir nebus.
„Nenoriu rašyti iš pykčio, bet kol kas dar neišeina. Pykstu ant jo, kur buvo visus tuos dešimt metų. Juk ir ketvirtas vaikas nebuvo netyčiukas, abu planavome ir laukėme jo, ir sąlygas auginti turėjome puikias. O dabar laukiu to ant balto žirgo ir tikiu, kad dar gali būti laiminga pabaiga “, – šypsosi B. Jakučionytė.
Lina DRANSEIKAITĖ
