Vieno žmogaus mirtis gali išgelbėti gyvybes aštuoniems iš kelių šimtų tūkstančių žmonių, šiandien pasaulyje laukiančių vieno ar kito organo donoro. Minint Pasaulinę organų donorystės dieną, skaudžiomis ir sukrečiančiomis istorijomis dalijasi ir padovanojusieji savo ar artimo organą, ir jį priėmusieji. Visi jie vienbalsiai tikina, kad didžiausia dovana – gyvenimas.
Keturiolikmetė Džemaima Laizel svajojo tapti žymia rašytoja. Ji rašė eilėraščius, apsakymus, dainas ir džiaugėsi gyvenimu. Tiesa, ne pagal metus subrendusi mergaičiukė kartą tėvams užsiminė, jog jeigu jai kas nors nutiktų, norėtų, kad jos organai būtų padovanoti ligoniams, taip laukiantiems donorų.
Vieną šio pavasario dieną Džemaima staiga susmuko mokyklos koridoriuje – į smegenis jai išsiliejo kraujas...
Džemaimos tėvai Harvis ir Sofija žinojo mirusiosios valią, tad net nesvarstė, kaip pasielgti – jos širdis buvo padovanota 5 metų berniukui, plaučiai ir kepenys – 10 mėnesių ir 4 metų vaikams. Dar dviem ligoniams atiteko mergaitės inkstai, sunkiai sergančiam vyrui persodinta jos kasa, o trimečiui – tiesioji žarna. Na o Džemaimos akies audiniai grąžino regėjimą dviem žmonėms.
„Ji tapo pavyzdžiu kitiems ir parodė, kad išeidamas gali padėti kitiems gyventi toliau. Jos jaunas ir sveikas organizmas išgelbėjo aštuonis žmones, tarp jų – penkis vaikus. Ką prasmingiau žmogus gali nuveikti su savo gyvenimu, negu išgelbėti gyvybę?“ – retoriškai klausia dukters valią įvykdę tėvai.
Sūnaus netektis
Amerikietė Patė Hol (54 m.) sprendimą dėl savo avarijoje žuvusio sūnaus organų padovanojimo prieš 7 metus turėjo priimti pati.
Kai vidurnaktį sulaukė skambučio, jog vyriausiasis 28 metų sūnus Ianas sunkiai sužalotas avarijoje, ji vylėsi, kad jaunas ir stiprus organizmas sugebės išsikapstyti. Vis dėlto patirta galvos trauma buvo per didelė, kad Ianas galėtų išgyventi. Prie aparatų prijungto vaikino gyvybė geso, netrukus sustojo širdis.
Po trijų dienų Patė Hol pati atjungė sūnaus gyvybę palaikančius aparatus ir nusprendė jo organus padovanoti gyventi trokštantiems ligoniams. „Tą akimirką toks sprendimas sielvarto visai nesumažino. Negalvojau apie tuos žmones, nes mano pačios kančia buvo pernelyg didelė. Tiesiog padariau tai, kas tą akimirką atrodė teisingiausia“, – sako P. Hol.
Praėjus savaitei po Iano laidotuvių su Pate Hol susisiekė transplantacijos centro koordinatorius ir pranešė, jog vaikino širdis dabar plaka 46 metų vyriškio krūtinėje, vienas inkstas buvo perduotas 42 metų vyrui, kitas – 34 metų moteriai. „Sūnaus žūtis buvo tikra tragedija, bet kai išgirdau apie organų sulaukusius donorus, supratau, kad jauna gyvybė nenuėjo perniek. Pajutau, kad sielvartas dėl netekties ėmė malšti“, – pasakojo Patė Hol.
Tapo draugėmis
Praėjus 4 metams po Iano mirties Patė Hol nusprendė parašyti laiškus visiems jos sūnaus organus gavusiems žmonėms ir papasakoti apie Ianą. „Tiesiog pajutau, kad noriu, jog jie žinotų, koks jis buvo žmogus, kieno širdį ar inkstą jie dabar turi. Esu tikra, kad su svetimu organu gyvenantys žmonės dažnai pagalvoja, kas turėjo mirti, kad jie galėtų gyventi. Tad nutariau jiems papasakoti“, – sako P. Hol.
Ji nesitikėjo nei padėkų, nei išvis atsakymų, vis dėlto netrukus sulaukė Deboros Diuval – moters, kuriai buvo persodintas Iano inkstas, – atsakymo. Abi moterys susirašinėjo dvejus metus, kol pagaliau nusprendė susitikti.
Patės Hol vyras ir artimieji nelabai pritarė tokiai draugystei ir su Debora bendrauti atsisakė, tačiau Patės tai nesustabdė. Šiandien jiedvi yra geriausios draugės. „Mūsų draugystė atsirado dėl to, kad įvyko tragedija, bet iš tragedijos galėjo ir nieko nebūti, tik skausmas. Kai išklausiau jos istoriją, kai pamačiau nuotraukas, kuriose ji nufotografuota prieš inksto persodinimo operaciją išsekusi ir ligota, galutinai supratau, kad gedėjimas baigėsi. Džiaugiuosi, kad mano vaikas galėjo suteikti šiai jaunai ir šauniai moteriai progą gyventi normalų ir sveiką gyvenimą“, – tikina Patė Hol.
30 metų su kita širdimi
75 metų amerikietis Čarlzas Vašingtonas yra ilgiausiai pasaulyje gyvenantis su persodinta širdimi žmogus. Ir šiandien, pasakodamas savo istoriją, jis negali sulaikyti ašarų.
Širdies smūgis Č. Vašingtoną pakirto 1982 metų rugsėjį. „Maniau, man virškinimo sutrikimas, tad išėjau į gatvę ir pamėginau pabėgėti kelis šimtus metrų, bet netrukus susmukau ir buvau nugabentas į ligoninę. Nuo širdies smūgio mirė mano tėvas, brolis ir vienas iš sūnų“, – prisimena Č. Vašingtonas.
Ligoninėje atsidūrusiam vyrui medikai negalėjo pasakyti nieko paguodžiančio – širdies būklė itin prasta, gali sustoti bet kurią akimirką. Ligoninėje praleidęs keletą dienų Č. Vašingtonas buvo išleistas į namus su nurodymu nesijaudinti ir nedirbti fizinio darbo. „Norėjau gyventi, norėjau auginti savo vaikus, norėjau dar tiek daug visko nuveikti. Neketinau nuleisti rankų“, – prisiminė Č. Vašingtonas.
Kartu su artimaisiais vyras kreipėsi į tuomet dar eksperimentinį širdies transplantacijos skyrių Teksaso širdies instituto ligoninėje Hiustone. „Vienintelis būdas iš Tenesio, kuriame gyvenau, kuo greičiau patekti į Teksasą, kur buvo ligoninė, buvo skrydis privačiu lėktuvu. Gydytojai man iš karto buvo pasakę: „Jeigu lėktuvui neišeis iškart tiesiai pakilti ir jis pasvirs į kairį arba dešinį šoną, tu mirsi“. Bet lėktuvas šovė tiesiai į viršų“, – prisimena Č. Vašingtonas.
Daktaras Dentonas Kulis, širdies persodinimo pradininkas, Č. Vašingtoną naujam gyvenimui prikėlė 1983 metų kovo 27-ąją. Jam buvo persodinta motociklo avarijoje žuvusio aštuoniolikmečio širdis. „Net praėjus beveik 30 metų, nuolat kovoju su vidiniais demonais. Mąstau, kad tam, jog gyvenčiau, kažkas turėjo mirti. Sunku suvokti, kad gyveni su svetima, mirusio žmogaus širdimi, bet nesijaučiu vienas – dažnai dalyvauju donorų organus turinčiais žmonėmis. Jie taip pat išgyvena panašius jausmus, bet visi jaučiamės laimingi, kad esame gyvi“, – sako Č. Vašingtonas.
Beje, prieš 16 metų Č. Vašingtonui buvo persodintas ir donoro inkstas. „Gydytojų prognozės geros – sako, dar gyvensiu“, – šypsosi Č. Vašingtonas.
TIK FAKTAI
Turkė Meliha Avči gyvena su savo vyro meilužės inkstu. Po 4 metų po santuokos Melihos vyras susirado kitą moterį – Aišę – ir parsivedė ją į namus kaip savo vaikų auklę. Sužinojusi, kad Meliha sunkiai serga ir jai reikalingas inkstas, Aišė nedvejodama pasiūlė savo. „Jeigu jau dalijamės vyru, kodėl negalime pasidalyti inkstu?“ – paaiškino Aišė. Meliha pasiūlymo neatsisakė.
Amerikietė Maira de la Vega buvo mylimiausia Deno Koilo ilgus metus lankomo prekybos centro kasininkė – jis visada apsipirkdavo tik pas ją. Kartą pastebėjęs, jog ši kasininkė smarkiai sulysusi, ji paklausė, ar jos nevarginanti kokia liga. Sužinojęs, jog Mairai atliekamos dializės procedūros, jis pasiūlė jai savo inkstą. Mergina tiesiog pamanė, jog klientas juokauja. Vis dėlto, kai paaiškėjo, kad jos sesers inkstas persodinti netinka, ji prisiminė D. Koilą, ir šis dar kartą patikino mielai atiduosiantis jai inkstą. Sėkminga persodinimo operacija atlikta 2010 metais.
Švedė Sara Otoson gimė turėdama retą genetinį sutrikimą – ji buvo be gimdos. Šių metų pavasarį jai buvo persodinta jos motinos gimda – ta gimda, iš kurios gimė ji pati. Švedų medikai tikisi, jog S. Otoson galės sėkmingai išnešioti ir pagimdyti kūdikį.
2000 metais gimdą jau buvo persodinę Saudo Arabijos gydytojai, bet po 4 mėnesių dėl komplikacijų ją teko pašalinti.
Anglas Martinas Vorbertonas (50 m.), sutikęs savo broliui Polui padovanoti kraujo čiulpų, iškėlė sąlygą – kad brolis iš Mančesterio „City“ futbolo komandos gerbėjų pereitų į to paties miesto „United'o“ komandos pusę. Sutartis tarp brolių buvo sudaryta raštu ir patvirtinta notaro.