Kai lietuviai džiaugiasi pavasario pradžia, Prancūzijoje dar žiema (čia pavasaris prasideda kovo 21 dieną). Paradoksalu, nes Prancūzijoje jau vyšnios baltos nuo žiedų, o Lietuvoje dar nuo šalnos. Studijuoju vakarų Prancūzijos miestelyje Angers, kuris yra netoli Atlanto vandenyno ir šiuo metų laiku dėl savo nedėkingos geografinės padėties skęsta drėgmėje – jei ne lietuje, tai rūke.Pasiilgusi saulės nusprendžiau aplankyti Paryžių.
Ryte, švelniam vėjeliui glostant Senos pakrantes, bukinistai atrakina žalias dėžutes, pilnas juodai baltų atviručių, raktų pakabukų, pageltusių knygų, plakatų su žvaigždžių portretais. Paryžiaus gatvės prisipildo turistų, susimaišiusių su prancūzais, atvykusiais iš provincijos atostogų. Medinis Menų tiltas, vedantis minias tiesiai į Luvrą, žėri nuo spynelių, sukabintų įsimylėjėlių ir traukia praeivių dėmesį.
Dailininkai iš dirbtuvių išsineša molbertus – tapys plenere. Vieni gatvėse, kiti Senos pakrantėje ar ant tiltų. Menų tiltas, kuris apkabinėtas ne tik spynelėmis, bet ir paslaptingais tapybos darbais, patraukė ir mano dėmesį. Taikantis nufotografuoti kūrinius, mane sustabdė susirūpinęs menininko balsas, perspėjantis saugoti fotoaparatą nuo čigonų, kurie apsimesdami, kad negirdi, tariasi renką pinigus kurčiųjų organizacijai ir taip apiplėšia naivius turistus.
Pasilikau prie dailininko geras dvi valandas, jis tapė ir pasakojo apie tapybos subtilybes, piktinosi įžūliais čigonais, flirtavo su turistėmis, bandydamas parduoti savo darbus. Man būnant šalia gimė keletas kūrinių, kurių vieną gavau dovanų atsisveikinant.
Prie Odéon metro stotelės, stebėdama Paryžiaus šurmulį, laukiau draugo. Ant kelių laikiau dailininko drobę, rankose fotoaparatą, susidomėjęs prancūzas priėjo pasiteirauti, ar aš ne menininkė. Paaiškinau, kad domiuosi fotografija, o kūrinys tapytojo, kurį fotografavau. Laukiau draugo, taip jam ir pasakiau. Ar jis man artimas? Tiesą sakant, prancūzams nesvarbu, pasiūlė profiter de la vie (mėgautis gyvenimu) laikinai pamiršti draugą ir nueiti su juo išgerti kavos.
Draugas, čia gyvenantis ir studijuojantis Sorbonos universitete menus, skundėsi gyvenimu Paryžiuje: ,,Paryžiaus kultūra uždaryta muziejuose, virtusi praeitimi. Aš ieškau kultūros gatvėje, čia jos nėra: visi skuba, lekia, žmonės susvetimėję. Nenuostabu, kad nuo seno Paryžius traukia menininkus: juk kančia, skausmas įkvepia kurti.''
Kiekvienas Paryžių mato savaip: didžioji dauguma – tik pro fotoaparato objektyvą. Ar tai būtų Eifelio bokštas, ar Noterdamo katedra, ar jie plauktų turistiniu laivu Sena, ar važiuotų pagrindinėmis gatvėmis dviaukščiu autobusu su atviru stogu. Aš norėjau pamatyti miestą ne turistės akimis, nefotografavau monumentų ir neprašiau, kad mane nufotografuotų Paryžiaus fone, nenuėjau prie Eifelio bokšto ir neužsukau į Noterdamą (kažin ar būčiau ką nors pamačius per turistų sangrūdą), tačiau pabendravau su veteranais bukinistais ir nusipirkau Honoré de Balzaco romaną už du eurus, prisėdusi pakrantėje klausiau gatvės muzikantų ir stebėjau plaukiančius laivus, apšviestus ryškios saulės. Kovo pradžios dieną Paryžius pripildė mano širdį menu.
