Viena geriausių Lietuvos tenisininkių Lina Stančiūtė prieš Federacijos taurės varžybas Šiauliuose šį savaitgalį jėgas tikrina Jungtinėje Karalystėje vykstančiame turnyre.
L.Stančiūtė baigia pamiršti mėnesį ją kamavusius kirkšnies skausmus ir jau šį savaitgalį startuos turnyre Didžiojoje Britanijoje, kurio prizų fonde – 25 tūkstančiai JAV dolerių. Iš karto po jo šiuo metu 716-ą vietą WTA reitinge užimanti tenisininkė grįš į Lietuvą ir čia pradės rengtis balandžio viduryje Šiauliuose vyksiančioms Federacijos taurės (FedCup) Europos ir Afrikos zonos antros grupės varžyboms, kuriose, be šeimininkės – Lietuvos rinktinės, varžybose dalyvaus Bosnijos ir Hercegovinos, Egipto, Gruzijos, Juodkalnijos, Lichtenšteino, Pietų Afrikos Respublikos ir Suomijos komandos.
Lina, ar žinote, kiek FedCup mačų esate žaidusi per karjerą?
Tikrai ne. Neskaičiuoju. Bet turėtų būti nemažai. Rinktinėje debiutavau prieš, regis, 14 metų.
Iš viso žaidėte 56 mačus. Ir galėsite šią seriją pratęsti Šiauliuose. Lietuvos rinktinei niekada nesakote „ne“. Kas jus motyvuoja?
Tiesą pasakius, net neužduodu sau tokio klausimo. Man niekada nekildavo dvejonių, žaisti už Lietuvą ar ne. Sakykime, kad tai – kraujyje. Aš nuoširdžiai noriu žaisti už Lietuvą, ginti savo šalies garbę. Ir ne todėl, kad kažką už tai gaunu. Tiesiog ta kasmetė FedCup savaitė man yra tikras džiaugsmas, garbė ir, aišku, tam tikra papildoma atsakomybė.
Šiais metais Lietuvos rinktinė FedCup varžybas pirmą kartą žais namie. Tai – dažiaugsmas ar dar didesnė atsakomybė?
Iš pradžių labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad varžybos vyks Lietuvoje. Bet joms artėjant vis dažniau imu jausti ir tam tikrą nerimą. Juk prieš savus žiūrovus oficialaus mačo nesu žaidusi apie 11 metų. Todėl sakau taip: namų sienos padeda, tačiau kartu žaidimas namie sukuria ir papildomų įtampų, kurias svarbu kuo greičiau įveikti. Tikiuosi, tai padaryti man nebus sunku.
Ko sirgaliai gali tikėtis iš Lietuvos komandos?
Aš labai norėčiau, kad mums pavyktų iškovoti vieną iš dviejų kelialapių į pirmą FedCup varžybų grupę. Ir labai nenorėčiau, kad kristume žemyn. Iš tiesų abu scenarijai galimi. Labai daug priklausys nuo to, kokių sudėčių bus mūsų varžovų komandos. Nes beveik visos komandos turi bent po vieną žaidėją, kurios yra antrame ar trečiame WTA šimtuke. Nesakau, kad aš ar kitos mūsų merginos negali įveikti tokio pajėgumo tenisininkių. Galime tai padaryti, tačiau mūsų laukia rimti mačai ir iššūkiai. Galiu pažadėti tik tiek, kad atiduosime visas jėgas ir kausimės iš visos širdies.
FedCup varžybose labai dažnai viską lemia dvejetų susitikimas. Ar jums patinka kortuose su priešininkais kovoti ne vienai?
Turbūt negalėčiau savęs vadinti labai gera dvejetų žaidėja ar specialiste. Nežaidžiu jų tiek daug. Tačiau svarbiausias dalykas žaidžiant poroje yra žaidėjų tarpusavio santykis. Pavyzdžiui, pernai ir užpernai per FedCup varžybas nemažai žaidžiau su Justina Mikulskyte. Ir, sakyčiau, mums sekėsi gana neblogai, iškovojome gražių pergalių. Ji gerai žaidžia prie tinklo, aš esu judri ir greita, mes gerai sutariame.
Kaip galėtumėte įvertinti savo dabartinę sportinę formą?
Mėnesį jaučiau kirkšnies skausmus, negalėjau treniruotis ir žaisti visa jėga. Skausmai praėjo, jau dirbu visa jėga. Vienintelis dalykas, kurio man šiuo metu tikrai trūksta, yra žaidybinė praktika. Kalbant bendrai, dvejus pastaruosius metus tikrai žaidžiau prasčiau nei galiu. Dabar korte vėl jaučiuosi daug geriau. Tikiuosi, kad jau greitai tai atsispindės ir mano reitinge.
FedCup varžybos po ilgos pertraukos vyks ant „hard“ tipo dangos. Labiau mėgsti ją ar gruntą? Jei pažiūrėtume į mano rezultatus, jie visuomet geresni ant grunto. Bet negalėčiau sakyti, kad „hardas“ man nepatinka ar netinka. Aišku, žaisdamas ant grunto gali iškovoti pergalę net ir nežaisdamas geriausio savo žaidimo. Tiesiog gali kentėti, laukti varžovės klaidos. Ir sulaukti jos. Žaidžiant ant kietų dangų tai padaryti sunkiau. Tiesiog pats turi būti aktyvus, spausti varžovą, diktuoti tempą. O norint tai daryti, turi būti gerai pasiruošęs tiek fiziškai, tiek techniškai.
Pagal Lietuvos teniso sąjungos informaciją parengė VL žurnalistas Marius Eidukonis
