Šį pavasarį ūkininkai vadina puikiu žemei ir būsimai duonai. Smaragdu žaliuoja žiemą iškentę ir šiemet itin gražiai sudygę žieminiai javai. Keliuose saugokis traktoriaus – jų pilni keliai, iš lauko – į lauką. Vasarinių javų sėja jau į pabaigą. Dabar žemė purškiama chemija. Žemdirbys, ar turi tik tris hektarus, ar 200 hektarų, nebadaus. Tik Lietuvą žemdirbiai norėtų matyti ne vergų valstybe.
Suskaičiuotos minutės
Sukame į stambaus Šiaulių rajono ūkininko kiemą. Automobilio nėra kur pastatyti – pilna aikštelė samdomų darbininkų automobilių. Ūkininkas skėsteli rankomis – nė minutės pokalbiui, reikėjo iš anksto tartis, darbai, darbininkai, interesantai – lyg stambioje verslo įmonėje, nebepanašioje į kaimo ūkininko valdas.
Guragių kaimas prie Kuršėnų.
„Penkios minutės ir manęs nebebūtumėt radę. Ne laikas namie sėdėti“, – juokiasi ūkininkas Algimantas Gelažius.
Jis su sūnumi skubėjo sėti Kuršėnų vaikų namų ūkio laukų. Daug metų jis taip remia globos namus.
„Išbris Lietuva iš savo bėdų. Tikrai išbris. Pasakiškas pavasaris žemės ūkiui“, – sako agronomo išsilavinimą turintis Algimantas.
Ūkininkas valdo 190 hektarų žemės, 65 iš jų – nuosava, kita nuomojama. A. Gelažiaus ūkis – augalininkystės. Augina kviečius ir rapsą. „Rapsas – labai perspektyvi mūsų ūkininkams kultūra. Tiek neužauginame, kiek šiandien jo reikia“, – sako A. Gelažius.
Susimąstęs priduria: išbrisim iš bėdų, jeigu žemė neatsidurs vien tik stambių monopolistų rankose.
„Monopolistas su keliais pagalbininkais ir našia technika dirbs žemę, o ką kiti ūkininkai veiks, kur jie dings? Eis pašalpų prašyti, bus vergais? Geriau tegul duoda dirbti, negu virsime vergų valstybe“, – įsitikinęs Algimantas.
Nei vidutinis, koks yra pats Algimantas, nei smulkus ūkininkas neturės jokių šansų konkuruoti su monopolistu. Ir dabar jau nelabai gali, nes stambūs ūkininkai valdo visai kitus pinigus, už kuriuos gali supirkti žemę. O žemių savininkai parduos ne tam, kuris nori dirbti, o tam, kuris daugiau mokės.
Kas valgo lietuvišką duoną?
„Turbūt, lietuviai mano ir daugelio ūkininkų užaugintos duonos nevalgys“, – sako Algimantas.
O kas valgys?
„Nežinau, gal Rusija, gal Europa, bet ne Lietuva“, – susimąsto ūkininkas.
A. Gelažiaus ūkis kviečius parduoda dideliems agrokoncernams, kurie parduoda tiems, kas daugiau už grūdus moka.
„Šiandien užsienis už grūdus brangiau moka, nei Lietuvos gamintojai, todėl lietuviška duona iškeliauja kitur, o mes valgome atvežtinę“, – priduria A. Gelažius.
Algimantas sako, kad ūkininkai turi siekti efektyviau panaudoti savo žemes. Efektyvumo „įpučia“ trąšos.
„Be trąšų grūdai neatitiks kokybės. Be trąšų grūdų niekam nereikia. Sau duonai ir pyragams susimalti laukelį grūdu pasėju visada“, – pasakojo Algimantas.
Ateitis
Ūkininko sūnus dvyliktokas Paulius eis tėvo pėdomis. „Jis neemigruos!“, – neslepia džiaugsmo tėvas. Sūnus stos į Žemės ūkio universitetą ir grįš į ūkį, ant savo tėvų žemės.
Jau ir dabar moksleivis sėda už naujo traktoriaus vairo, padeda, nes darbininką surasti kaime sunku: dirbantys emigravo, o likusieji dirbti nenori. Algimantas samdo tik vieną pagalbininką iš šalies.
Dukra Jurgita Vilniaus universitete baigė teisės studijas, bet Lietuvoje darbo metus nesurado. Emigravo.
„Aišku, kad skauda širdį mums su žmona Elena. Vaikas turi išvažiuoti kažkur, bet ką daryti, kad Lietuvai nereikalingas“, – sako Algimantas.
Vidutinis sluoksnis liko tik kaime
Su Algimantu kalbame apie tai, kad mieste vidutinis sluoksnis išnaikintas, sutryptas ir paverstas skurdžiais. O kaime – dar ne.
Algimantas save laiko vidutinio sluoksnio atstovu.
„Esu žvejys, tai laukiu darbų pabaigos ir važiuoju žvejoti į jūrą, marias. Galiu sau tai leisti be jokių problemų“, – pasakoja apie savo laisvalaikį Algimantas.
Šeima taip pat gali keliauti.
Algimantas sako, kad dabar pradėti ūkininkauti žymiai sunkiau, nei tada, kai jis pradėjo – prieš dvidešimt metų.
„Prieš dešimt metų kurą pirkome po 80 centų, dabar perkame po daugiau, nei tris litus. Grūdų kaina ir tada ir dabar – apie 600 litų. Trąšų tona tada kainavo 300 litų, dabar – 1,5 tūkstančio litų. Dirbančiojo darbas vis mažiau apmokamas, o išlaidos tik auga. Po 10 – 15 procentų kasmet viskas brangsta. Jau dabar žinau, kad kitais metais viskas bus dar brangiau“, – skaičiuoja Algimantas.
Ūkį remia iš pensijos
Šiaulių rajonas, Šakynos seniūnija, Gedvydžių kaimas. Antano ir Olios Petrauskų kieme – trys tarybinių laikų traktoriai. „Dar Stalino laikų „belarusėliai“, – juokiasi Antanas. Ūkyje vasariniai javai jau pasėti, liko apsodinti daržus.
Antanas su Olia ūkininkauja nuo nepriklausomybės atkūrimo. Dalį žemės skyrė valstybė, dalis – palikimas.
Dabar šeimos nuosavybė – 19 hektarų žemės ir pulkas karvių, avių, kiaulių, vištų.
Kaip gyvena su tokiu turtu Petrauskai?
„Dar iš pensijos tenka paremti savo ūkį. Keisti laikai. Mano senelis septynių vaikų šeimą išlaikė iš septynių hektarų žemės. Nė vienas nei badavo, nei nuplyšęs ėjo. O mes iš devyniolikos hektarų – vos krutam. Jei ne parama iš pensijos būtų amen. Nebadaujam, bet nieko daugiau“, – stebisi Antanas.
Ūkyje dar gyvena sūnus, bet jis dirba ir užsidirba, bei dukros šeima su dviem anūkėliais. Antanas ir Olia užaugino aštuonis vaikus, beveik visi išvažiavo iš tėvų ūkio. Kas į miestą, kas į užsienį. Sparnus emigruoti kilnoja ir antra Petrauskų dukra.
Trūksta Lietuvoje ūkiškumo
„Ką čia keiksi tą valdžią, juk vis tiek nieko nepakeisi“, – susimąsto šešiasdešimt septynerių Antanas.
Jis nesupranta, kaip išliks Lietuvos kaimas, jei nėra jaunimo? Anksčiau jaunimas bėgo į miestus, o dabar išbėgo į užsienį. Valdžiai reikėtų susirūpinti, kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos.
„Iš ūkininkų superka pigiai, o parduoda brangiai. Kaip šitaip gali brangti maistas? Apylinkėse nemačiau nė vieno apleisto žemės ploto. Visur kažkas auginama. Parduotuvėje lentynos pilnos, o žmonės badauja, kaip čia yra? Žmonių iš Lietuvos daugiau, nei milijonas išvažiavo ir vis tiek neprasimaitinam? Neduoda paprastam žmogui prasigyventi jokia valdžia“, – priekaištauja Antanas, per gyvenimą matęs ne vieną santvarką.
Antanas nelabai ko tikisi ir iš artėjančių Seimo rinkimų.
„Jeigu vėl konservatoriai su socialdemokratais apsikeis vietomis, nieko Lietuvai iš to gero. Kaip tam anekdote, kas iš to, kad barakai apsikeičia patalyne, juk vis tiek ji neskalbta“, – nelinksmai juokavo Antanas.
Antanas priekaištauja šalies valdžiai ir dėl neūkiškumo: „Nors kiek sąžinės turėtų dirbti, kaip patriotai, o ne kaip grobikai, kišantys sau ir savo artimiesiems į kišenes“.
Traktoriaus neapsikabinsi
Trijų hektarų ūkį valdanti Jadvyga Plaščinskienė iš Meškių kaimo (Šiaulių rajonas, Bubių seniūnija) traktorių nepripažįsta. Traktorius per daug sutrombuoja žemę. Be to, jo nei apsikabinsi, nei su juo pasitarsi, nei prisiglausi.
Jadvyga su savo kumele Raude tik ką išpureno ir apsėjo savo žemę. Dabar greitkeliu atvažiavo kaimynei mėšlo išvežti.
„Nors sūnus turi traktorių ir siūlosi daržą suarti, nesileidžiu. Aš geriau su savo Raude. Prisiauginus daržovių, bulvių, dar lieka ir pardavimui. Aš dar gerai jaučiuosi vien dėl to, kad netingiu eiti paskui plūgą. Kitaip atgulčiau“, – mano moteris.
Jadvyga nuo vaikystės moka ir arti, ir akėti, ir vagoti, ir vežimą šieno pakrauti, ir parvežti.
O kai pasidaro liūdna ar norisi akis paganyti, šešiasdešimt penkerių metų moteris lipa į balną ir jodinėja. Mažiausiai po 10 kilometrų su Raude įveikia. Tik stengiasi vyriškai apsirengti, kad niekas nepažintų ir pro šalį važiuojantys automobiliai nepypsėtų.
„Nesvarbu, senas ar jaunas, svarbiausia, kad žmogus netingėtų dirbti. Tada ir Lietuva būtų kitokia“, – žino Jadvyga.
R. Žadeikytė
