Orbano flirtas su Rusija...
Politinio kapitalo instituto, esančio Budapešte, direktorius Peteris Kreko įsitikinęs, kad yra trys pagrindinės V. Orbano palankumo Rusijai priežastys. Visų pirma, Orbanas mano, kad ES bei visas Vakarų pasaulis praranda savo turėtą įtaką, todėl logiška, kad Vengrija artėja link Rytų. Antra, pigi energija, kaip šalies ekonomiką skatinantis veiksnys, yra gyvybiškai reikalinga jo vykdomai populistinei politikai, ir Rusija yra viena iš šalių, galinčių jos pasiūlyti. Trečia, V. Orbano Vengrija kuo toliau, tuo labiau skiriasi nuo kitų liberalizmu grįstų ES valstybių, todėl esą visai natūralu, kad jis paramos dairosi tarp autoritarinių režimų Rytuose.
Bet V. Orbanui laviruoti tarp Rytų ir Vakarų sekasi vis sunkiau. Žadėto „Pietų srauto“ dujotiekio ir pigių rusiškų dujų Vengrija tikriausiai nesulauks, o JAV senatorius Johnas McCainas dėl autoritarinių jo nuostatų ir flirto su Rusija V. Orbaną išvadino neofašistu. Dėl šių žodžių užsiplieskęs politinis skandalas gerokai atšaldė JAV ir Vengrijos santykius.
...ir atsigręžimas į Vakarus
Atrodo, kad V. Orbanas ėmė stengtis subalansuoti į abi puses žvelgiančios Vengrijos užsienio politiką. Šį kartą vakarietiškai nusiteikusių draugų jis ieško Vokietijoje. Pasirinkimas nėra atsitiktinis – Vengrijos centrinio banko duomenimis, daugiau nei ketvirtis tiesioginių užsienio investicijų į Vengriją ateina iš šios šalies. Vokietijos kompanijos į Vengriją yra investavusios daugiau nei 6 milijardus eurų ir sukūrusios per 300 tūkstančius darbo vietų. „Audi“, „Mercedes-Benz“, „Bosch“ – tai tik keletas Vokietijos pramonės gigantų, dalį pajėgumų perkėlusių į Vengriją. Apskritai tarp dešimties didžiausių Vengrijoje veikiančių įmonių tik dvi yra vengriško kapitalo, o visos kitos – užsienio investicijos.
Lapkričio mėnesį V. Orbanas Vokietiją aplankė dukart ir vizitų metu pabrėžė, kad Vokietijos politika Kremliaus atžvilgiu, kuri vis griežtėja, „yra kompasas Vengrijai“. Vengrai prie Vokietijos artėti bando ne tik politiniais pareiškimais – pavyzdžiui, Vengrijos nacionalinė televizija lapkričio pabaigoje visą dieną paskyrė Vokietijos televizijos programoms, o visoje Vokietijoje pradedama kampanija „Ačiū, Vengrija“ („Danke Ungarn“), finansuota privačių Vengrijoje veikiančių vokiečių kompanijų ir siekianti atkurti pašlijusį Vengrijos įvaizdį.
Svarbiausia – vengrų interesai?
Draugiškumą kolegoms Vakaruose V. Orbanas pabrėžė ir aplankęs savo šalies karius, tarnaujančius NATO misijoje Lietuvoje. Šio vizito metu jis pabrėžė, kad Vengrija neketina vėl dalintis siena su Rusija (užuomina į tai, kad Rusijos teritorija nenusidrieks per Ukrainą ir nepasieks rytinio Vengrijos pakraščio), ir pažadėjo padidinti Vengrijos gynybos išlaidas iki beveik 2 proc. šalies BVP.
Kam V. Orbanui reikalingi tokie pokyčiai? Šalies vadovas nuolat kartoja, kad jo užsienio politika tėra tik pragmatiškas piliečių reikmių atspindys. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Sijarto (Peter Szijjarto) gruodžio 8 dieną pabrėžė, kad naujosios užsienio politikos gairės stengsis suderinti ryšius tiek su NATO valstybėmis, tiek ir su Rytais. Esą taip stengiamasi ir siekti taikos, ir užtikrinti energetinį valstybės saugumą.
Bet minėtasis P. Kreko perspėja, kad toks V. Orbano posūkis į Vakarus gali būti pavėluotas. Ir žodžių karas tarp Vengrijos ir įtakingo JAV politiko rodo, kad Vengrijos įvaizdžiui gerinti vien kalbų ar reklaminių kampanijų neužteks.
Čekija žengia Vengrijos pėdomis
Kol Vengrija bando atrasti taką atgal į Vakarus, Čekijoje kyla protestai prieš Rusijos atžvilgiu pernelyg draugišką šalies prezidentą. Lapkričio 29 dieną, per 25-ųjų Aksominės revoliucijos tuomet dar Čekoslovakijoje metinių minėjimą, tūkstančiai įpykusių čekų kiaušiniais ir pomidorais apmėtė Čekijos prezidentą Milošą Zemaną dėl nuolatinio V. Putino politikos palaikymo ir pasisakymų prieš ES sankcijas Rusijai bei kartojimo, kad konfliktas Ukrainoje tėra pilietinis karas.
Vieną iš pastarųjų kartų M. Zemanas šią poziciją išsakė per interviu nacionaliniam Rusijos transliuotojui – televizijos kanalui „Pirmasis kanalas“. Po interviu pasirodymo ir Kremlių palaikančių komentarų Rusijos televizijoje pasiaiškinti Kijeve buvo iškviestas Čekijos ambasadorius Ivanas Pocučas. Kritikos prezidentui po šio įvykio negailėjo ir Čekijos užsienio reikalų ministras Lubomiras Zaoralekas, pažadėjęs tokią prezidento poziciją aptarti su premjeru.
Reiktų paminėti, kad M. Zemanas V. Putino gerbėju netapo pernakt. Iškart po Čekijos prezidento rinkimų 2013-ųjų žiemą Kremliaus vadovas pasveikino naujai išrinktą šalies lyderį, pabrėždamas, kad ilgametis Socialdemokratų partijos narys M. Zemanas yra aktyvus tvirtų Rusijos ir Čekijos santykių rėmėjas.
Zemanui skamba pavojaus varpai
Prorusiška M. Zemano pozicija dažnai vertinama priešinant jį su Vaclovu Havelu, prieš 25 metus tapusiu tuometinės Čekoslovakijos prezidentu po nukreiptų prieš Maskvą visuomenės protestų. Todėl nenuostabu, kad lapkritį vykę 25-ųjų Aksominės revoliucijos metinių minėjimo renginiai tapo masine protesto prieš dabartinį prezidentą akcija. Kiaušiniai, pomidorai bei akcijos dalyvių iškeltos raudonos kortelės (futbolo rungtynių simbolika, reiškianti žaidėjo išvarymą iš aikštės) rodo, kad M. Zemanas, pirmasis tiesioginių rinkimų būdu išrinktas Čekijos prezidentas, praranda savo rinkėjų pasitikėjimą.
„The Washington Post“ redakcijos skiltyje, skirtoje 25-osioms revoliucijos Čekoslovakijoje metinėms, pažymėjo, kad Čekija nuklydo nuo V. Havelo nutiesto žmogaus teisių kelio, o M. Zemanas tapo V. Putino šaukliu Europoje. Prisiminus J. McCaino repliką pernelyg ilgai su Rusija besiglėbesčiavusiam V. Orbanui šie žodžiai Čekijai turėtų nuskambėti kaip įspėjimas iš Vakarų pusės.
Parengta remiantis tinklalapių themoscowtimes.com, foreignpolicy.com, portfolio.hu, euronews.com, bloomberg.com, praguepost.com, bbc.com, delfi.lt informacija.
