Mamos laiškas netrukus pasklido po pasaulį, o abejingų neliko.
„Visiems, kurie šiuo metu susiduria su chemoterapija. Visiems, kurie kenčia nuo šios siaubingos ligos. Viskas greitai tampa labai, labai sunku. Dalinuosi nuotrauka iš šio ryto ir pasiaiškinsiu prieš jums pradedant šaukti ir verkti: „Kodėl ji talpina tokias nepadorias jo nuotraukas“.
Na, visų pirma, nematote nieko daugiau, nei pamatytumėte su maudymosi trumpikėmis. Antra, gyvenimas nėra visada politiškai korektiškas ar gražus, tai yra realu. Gyvenimas nėra gražus – vėžys sunaikina žmogų.
Šį rytą palydėjau Drake‘ą iki vonios kambario. Taip, jis su sauskelnėmis, nes 75 proc. laiko jis negali kontroliuoti savo šlapimo pūslės.
Jis – oda ir kaulai, nes aš turiu maldauti, kad suvalgytų VIENĄ žirnelį vakarienei ar išgertų puodelį vandens per dieną. Jis miega su manimi naktimis, nes bijo, kad naktį gali kas nors nutikti, bijo būti vienas. Tavo sūnus tavęs klausia, ar kai jis mirs, pateks į rojų, ar pamatys ten savo tėtį, ar galės su juo žaisti ir kalbėtis.
Jis yra per silpnas, kad galėtų pats išlipti iš lovos, jis negali vaikščioti be kito žmogaus pagalbos ar vėžimėlio. Jis užmiega kalbėdamas su mumis, nes yra per daug išvargęs. Jis vemia nuo kiekvieno vaisto, kurį jam duodu.
Jis turi išgerti 44 chemoterapijos efektus stabdančias tabletes per 24 valandas.
Tai jis, man sakantis: „Mamyte, man atrodo, kad aš neišgyvensiu“. Tai jis, nenorintis, kad jį glostyčiau, nes jam per daug skauda, jis, turintis naudoti morfiną kiekvieną dieną. Tai jis, sakantis man, kad yra išsigandęs ir bijantis, kad nepamatys savo 11-ojo gimtadienio. Tai jis ir aš, sakanti jam, kad jis turi tęsti kovą, nors jam atrodo, kad jis nebegali. Tai jis ir aš, ir mūsų pasaulis.
Tai jis, Drake‘as, mano visas pasaulis. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad jo laukiuosi, iki amžinos ateities jis yra ir bus mano gyvenimo priežastis. Jis yra mano šypsena, mano meilė, mano širdies dūžis. Jis taip pat yra mano ašaros, mano širdies skausmas, mano raukšlės. Jis mano gyvenimas“, - rašė mama.
