Šiandien G. Jankauskienė stebi, kaip auga jos ilgai laukta dukrelė Emilija ir džiaugiasi, kad tai gali daryti kartu su mylimu vyru, kuris jos gyvenime atsirado netikėtai, tačiau pamilo ir ją, ir jos dukrą.
Gimimo stebuklą užtemdė liga
Prisimindama dieną, kai sužinojo, kad laukiasi, Gražina atvira – šiandien jai tai atrodo ganėtinai juokinga istorija, o išsiaiškino šią žinią klausydama savo nuojautos.
„Prieš darbą nuėjau į soliariumą, pajaučiau, kad man pasidarė labai negera ir nežinau, kodėl, bet mano pirma mintis buvo, kad laukiuosi. Nubėgau, nusipirkau penkis nėštumo testus – negaliu paaiškinti, kodėl penkis. Juos visus pasidariau, absoliučiai visi jie buvo teigiami“, – su šypsena prisimena ji.
Ši žinia prilygo stebuklui, nes dešimtmetį visos pastangos pastoti buvo be norimo rezultato, o štai čia – žinia apie nėštumą. Tik sužinojusi, jog pilve plaka maža širdelė, moteris neskubėjo pirkti drabužių ar žaislų, o įniko į knygų apie motinystę ir vaikų auginimą skaitymą.
Visas nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai ir G. Jankauskienė galėjo priglausti prie širdies savo pirmagimę Emiliją. Užliejęs džiaugsmas tęsėsi neilgai – kai dukrelei buvo kiek daugiau nei 5 mėnesiai, Gražina, nuvykusi į profilaktinį ginekologinį patikrinimą, iš jo išėjo sulaukusi nemalonios staigmenos.
„Nejaučiau absoliučiai jokių simptomų – skausmo, kraujavimo, nieko nebuvo. Aš ant sparnų nulėkiau pas tą pačią akušerę, kuri mane prižiūrėjo visą nėštumą. Po apžiūros gydytoja pasakė, kad yra pakitimų, reikia nukeliauti pasidaryti biopsiją“, – pasakojo moteris.
G. Jankauskienė sako nė nežinojusi, kas ta biopsija, o belaukdama tyrimo atsakymų internete prisiskaitė daugybę informacijos. Būtent tada ji sako supratusi, kaip viskas rimta:
„Kai keliavau sužinoti atsakymų, nemoku paaiškinti, kaip, bet viduje jaučiau, keliavau su nejaukiu ir nepaaiškinamu žinojimu, kad ne iki galo viskas yra gerai.
Nujaučiau vėžio diagnozę, nežinojau, kiek rimta situacija, kokia gali būti stadija. Iš gydytojo veido vos įžengus į kabinetą aiškiai supratau, kad nuojauta neklydo – onkologas patvirtino gimdos kaklelio vėžio diagnozę, reikėjo išsamesnių tyrimų, tai pirma ar antra stadija. “
Prireikė 8 operacijų
Laukimas ir nežinomybė Gražiną lydėjo, rodos, kiekviename žingsnyje – ji žinojo tik tiek, kad gimdos kaklelio vėžys jai diagnozuotas ankstyvoje stadijoje. Galiausiai paaiškėjo, kad tai pirmosios stadijos onkologinis susirgimas, todėl pavyko išvengti chemoterapinio gydymo. Vis dėlto, laukė ne viena operacija.
„Pirmoji operacija buvo naviko šalinimo, po to, kai histologinis tyrimas parodė, kad tai vis dėlto buvo piktybinis vėžys, gydytojai nusprendė daryti antrąją operaciją. Vėliau sekė dar viena, dar ir dar. Nespėdavau atsigauti ir vėl operacinė. Kartais atrodė, kad tai niekada nesibaigs“, – apie operacijas pasakojo G. Jankauskienė.
8 operacijos – tiek jų teko iškęsti Gražinai, o kelionės po ligonines tęsėsi kone 2,5 metų.
„Pirmąją parą po pirmos operacijos prisimenu su siaubu. Kai kartais ateina gyvenimo tarpsnis, kai bloga nuotaika, turiu priekaištų pasauliui ar sau, visą laiką prisimenu tą dieną.
Kentėjau neapsakomus fizinius skausmus, bijojau dėl savo dukros, dėl mūsų ateities. Buvo momentas, kai net mirksėjimas man kėlė didžiulį skausmą. Tai buvo vienintelė diena mano gyvenime, kai aš meldžiau Dievo mirties, nes tai atrodė kaip vienintelė galimybė išsilaisvinti iš fizinių skausmų“, – tai, ką teko iškęsti po operacijų, prisimena ji.
Žengė drąsų žingsnį santykiuose
Ir taip reikalingą pagalbos ranką tuomet ištiesė ne buvęs Gražinos vyras, o jos mama, buvusi kartu sunkiausiomis akimirkomis, prižiūrėjusi dar visai mažą moters dukrelę. Atsigavusi G. Jankauskienė nusprendė žengti lemtingą žingsnį – skirtis:
„Sprendimą skirtis priėmiau aš pati, nors dažniausiai sakau, kad mane paliko vyras. Bet jis iš tikrųjų mane paliko, tik ne teisine prasme. Jis mane paliko tuo metu, kai man buvo labai sunku. Jis po nei vienos operacijos nebuvo atvažiavęs, niekada nepasakė, kad einu su dukra į lauką, pailsėk. Mes gyvenom kaip du svetimi žmonės po vienu stogu.“
Nors daug kas stengėsi atkalbėti, moteris šiandien su šypsena sako, kad tai buvo tvirtas ir apgalvotas sprendimas. „Dažniausiai visi sprendimus priima klausydami proto balso, o aš visuomet klausau širdies, ji niekada neklysta“, – sako ji.
Tiesa, lengva nebuvo – kadangi buvo vaiko priežiūros atostogose, teko išgyventi iš už tai gaunamas pajamas, jokios kitos išmokos besigydant nepriklausė.
Susidūrusi su finansiniais sunkumais Gražina apie jas kartais nutylėjo net artimiausiam žmogui, savo mamai:
„Mačiau kaip jai sunku, nors visuomet ji stengėsi slėpti savo nerimą, baimę, net verkdavo vienumoje, o ne prie manęs, nenorėjau dar labiau mamytės apsunkinti.“
Bet Gražina nesėdėjo rankų sudėjusi – pradėjo kepti keksiukus ir iš jų užsidirbti, vis dar tęsdama kovą su vėžiu. Galiausiai viskas išsisprendė – vėžys nugalėtas, o problemos dėl finansų jau tolimoje praeityje.
„Mano gydytojas po pirmosios operacijos atėjo ir manęs paklausė: „Gražina, ar jūs tikite minties galia?“ Išmušta iš vėžių pasakiau, kad nežinau.
Tuomet jis pasakė: „Gražina, noriu tavęs labai paprašyti, kad kiekvieną rytą atsikėlusi pažiūrėtum į veidrodį ir sau pasakytum: „Aš esu sveika, jauna, graži ir laiminga.“ Pamatysi, po pusmečio aš tau pasakysiu tą patį.“
Dviejų dienų tikslumu po pusmečio jis man pasakė, kad vėžys yra įveiktas“, – su plačia šypsena pasakoja G. Jankauskienė.
Gyvenimas grįžo į savas vėžes
Šiandien, žvelgdama atgal į įveiktą nelengvą kelią, moteris sako negalinti patikėti, kad pasakoja savo, o ne kieno kito istoriją, nes šiandien jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis:
„Vėžys išmokė neatidėlioti šeimos, svajonių. Aš šventai tikėjau, kad pasveiksiu, po lūžio atėjo supratimas, kad pasveikti įmanoma. Kaliau sau į galvą kiekvieną mielą dieną, nes kas kitaip nutiks su mano stebuklu?
Aš negaliu palūžti, negaliu leisti panirti į depresiją, nes jau mačiau, kaip mano vaikas reaguoja į mano emocijas. Supratau, kad tik ramybė, maldos ir tikėjimas man gali padėti.“
Atradusi vidinę ramybę, Gražina atrado mylimą veiklą – šiandien ji viena žinomiausių finansų specialisčių, pas kurią nori apsilankyti ne vienas ir pasikonsultuoti dėl būsto paramų, subsidijų bei paskolų.
Viskam susitvarkius ir susidėliojus į savas vietas, netikėtai į moters gyvenimą atėjo ir meilė – viename iš socialinių projektų ji susipažino su Valdu.
„Sakiau, kad niekada gyvenime neįsimylėsiu iš pirmo žvilgsnio, kaip toms moterims būna, kokie Amūrai meilės strėlėmis apšaudo, o dabar galiu parašyti knygą, kaip tie Amūrai iš tikrųjų sušaudo.
Mes po kelių dienų po pažinties pradėjome draugauti, po to išvykau savaitei į kelionę, Emilija buvo su mano mama ir grįžus iš kelionės mes nusprendėme kartu gyventi“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.
Ilgą laiką buvusi viena ir atpratusi nuo vyriškos kompanijos, Gražina šiandien sako neįsivaizduojanti kitokio gyvenimo – laiminga šeima, mylima veikla, kuri tapo gyvenimo būdu ir nepriekaištinga sveikata. Laimė ją aplankė netikėtai, bet labai pelnytai.
